Genialusis kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), dailininkas, kompozitorius, publicistas, fotografas. 1905 m. vasarą M. K. Čiurlionis su savo bičiuliu Eugenijumi Moravskiu daugiau nei du mėnesius keliavo po Kaukazą ir Krymą, kur jis, mecenatės Bronislavos Volmanienės pakviestas, atostogavo su Volmanų (Wolman) šeima prie Juodosios jūros – Anapoje (Анапа, tuo metu – Rusija). Ten jis gydėsi, tyrinėjo aplinką, kopė į Kazbeko kalną, lankėsi Devdorako ledyne ir susidomėjo fotografija. Kaukaze jis paveikslavo Juodosios jūros pakrantes, laivus, burines valtis, žvejus, vietinių gyventojų buitį, kapines, uolas. Menininko palikimas – apie 50 stiklinių negatyvų.

Tais pačiais 1905 metais jis dalyvavo ekskursijoje laivu į Krymą. Neabejotinai jis atplaukė į seniausią Kryme graikų įkurtą uostą Chersonesą. Iš ten sausumos keliais pasiekiamos to krašto įžymybės. Kadangi Čiurlionis žavėjosi iškiliausio lietuvių ir lenkų poeto A. Mickevičiaus (1798-1855) kūryba, jam rūpėjo aplankyti  tik 50 km nuo Chersoneso esantį Bachčisarajų ì , kuriame Mickevičius buvo 1824 m. ir po to parašė „Krymo sonetus“ (1826 m.), t. t. „Bachčisarajus“, „Bachčisarajus naktį“ ir kitus.

Tuo pačiu Čiurlionis, keliaudamas Mickevičiaus pėdomis, nuvyko į už 3 km nuo Bachčisarajaus stūksantį senovinį požeminį miestą Čufut Kalę, kurį aplankęs Mickevičius sukūrė sonetą „Kelias ties Čufut-Kalės pakriaušiu“. Ši kelionė paliko neišdildomą pėdsaką vėlesnėje M. K. Čiurlionio kūryboje.

Netrukus, grįžęs iš šios kelionės, 1905 m. Čiurlionis parengė albumėlį „Anapa. 1905“, jame surinkęs nuotraukas, kuriose užfiksuotos kelionių po Kaukazą ir Krymą akimirkos, apylinkių gamta, sutikti žmonės.

1908-1909 m. (baigtas 1909 m. pavasarį) M. K. Čiurlionis nutapė vieną iš paskutiniųjų savo paveikslų „Pasaka (Karalių pasaka)“ arba „Karaliai. Pasaka“. Anot meno „žinovų“, šiame paveiksle vaizduojami karaliai, kurie rankose, neva, laiko laime ir ramybe spinduliuojančią Lietuvos kaimo sodybą – „šviesią mūsų krašto ateitį“. Kiti gi šiame paveiksle sugeba „įžvelgti“ net „šventosios šeimynos simbolius“. Beje, kas nusprendė, kad paveikslo kairėje pavaizduota moteris? Ar daug kam žinoma, kad paveikslo eskize vienas „karalius“ – juodaodis?

Pats menininkas nemėgo aiškinti savo paveikslų, palikdamas žiūrovui matyti tai, ką jis pats nori ir geba juose įžvelgti. Šiuo atveju visai nesvarbu, ką tapydamas mąstė autorius. Čiurlionio paveikslai suvokiami keliareikšmiškai – skirtingų žmonių skirtingai. Neužtenka vien perprasti dailininko mąstyseną, pažinti visą jo kūrybą ar gyvenimo aplinkybes. Į kūrinį reikia įsijausti. Aš turėjau pakankamai laiko gulėti priešais šio paveikslo kopiją ir analizuoti tai, ką mačiau ar galėjau įžiūrėti. Prireikus papildomos informacijos, gavau kai kurias Čiurlionio nuotraukas, sulyginau jas (darytas daugiau nei prieš šimtą metų) su tų pačių vietovių šiuolaikiniais vaizdais, ilgai mąsčiau ir nusprendžiau štai ką:

1. 1905 m. Čiurlionis tikrai lankėsi Kryme ir ten fotografavo.
2. Manau, kad jis buvo nuvykęs ir į Bachčisarajų.
3. Neabejoju, kad jis lankėsi Čufut Kalėje.
4. Esu įsitikinęs, kad jis buvo įėjęs į požeminius viduramžių bustus.
5. Esu tikras, kad tuomet jis negalėjo nematyti vaizdo iš vidaus į išorę.
6. Šie vaizdai „iš urvo“ laukan negalėjo nelikti jo sąmonėje ir vaizduotėje.
7. 1908-1909 m. Čiurlionis, tapydamas „Karalių pasaką“, nesąmoningai iš pasąmonės „ištraukė“ prieš tris metus Kryme matytus požeminius vaizdus ir intuityviai „įkėlė“ juos į drobę „Karalių pasakoje“.

IŠVADA: M. K. Čiurlionis yra pirmasis (kol kas vienintelis) lietuvių dailininkas, savo kūryboje nesąmoningai panaudojęs urvinį (požeminį) motyvą.

 

Kritikai niekada nesutiks su šia mano versija. Aš pats ja patikėjau, nes esu patyręs speleologas ir pats daug daug kartų, gulėdamas/būdamas urvuose, mačiau analogiškus vaizdus. Vaizduotei ribų nėra. Ką norėjau ar įsivaizdavau, teisingiau, ką mačiau praeityje kitur, tą ir regėjau urvo skliaute. Apie urvų angas kalbėti neverta, nes jos visada egzistuoja, o matosi pro jas tai, kas yra už jų. O medžiai paveiksle? Aš kartą urvo skliaute mačiau „šiaurės pašvaistę“, na, ir ką?

Čiurlionis būtų patenkintas, išgirdęs šią savo paveikslo interpretaciją.

 

Tai – vaizdas iš urvo! Ir – ne kitaip!

Ne kiekvienas žmogus patenka į urvą, o karaliams juo labiau nelemta  juose dažnai lankytis. Tai, argi ne pasaka jiems tai susapnuoti? Tai – daugiau, negu „karalių pasaka“ ar sapnas. Tai – stebuklas!

 

 

Erikas Laiconas