Plitvicos ežerai

Erikas LAICONAS

2000 m.

Išspausdinta žurnale „Kelionės ir pramogos” 2000 m., Nr. 3

 

Plitvicos ežerai

 

“Tebūnie triskart palaiminti valandos ir metai, praleisti šiose netrikdomose srityse, iš kur visada grįžtama tyresniu ir laimingesniu” – grafas Ruselis.

 

PARKAS

Pietryčių Europoje Kroatijos Respublikoje tarp Zagrebo ir Zadaro, kur Dinarų kalnuose prasideda Koranos upė, 1949 metais 266 km² plote  buvo įkurtas  pirmasis šalyje Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Pažymint išskirtinį jo gamtos unikalumą 1979 metais UNESCO įtraukė parką į Pasaulio gamtos paveldo sąrašą.

Mezozojaus  karbonatinės uolienos šioje vietoje, kaip ir visoje vakarinėje Dinarų dalyje, praeityje ir dabar sąlygoja karstinio proceso vyksmą. Dabartinę reljefo išvaizdą taip pat sąlygojo ir  geologinėje praeityje vykę kalnodaros procesai. Šaltesniame ir drėgnesniame pleistoceno klimate vanduo, kaip mechaniškai ir chemiškai uolienas ardantis faktorius, įvairiais keliais skverbėsi gilyn ir galutinai suformavo kraštovaizdį, kurio savitumo priežastis yra besikaitaliojantys klinties ir dolomito klodai.

Baltajai ir Juodajai upėms susijungus, naujoji Maticos upė maždaug už kilometro baigiasi, duodama pradžią per 8 kilometrų ilgio 16 didesnių ir kelių mažesnių ežerų, tarpusavyje sujungtų 92 kriokliais, kaskadai. 158 metrais žemiau Maticos žiočių, įsiliejus vos 4 km ilgio Plitvicos upei, sistema baigiasi ir virsta Koranos upe, kurios srautas dar keletą kilometrų vingiuoja įspūdingu giliu kanjonu iki virsdamas įprasta kalnų upe. Tačiau tai nėra paprasti vandens telkiniai, užpildę kalnų duburius.

Įsidėmėtina, kad būtent karstas, sudėtingas ir savitas gamtos reiškinys, yra pagrindinė Plitvicos ežerų kilmės priežastis. Upės, tekančios tarp klinčių ir dolomitų, maitinasi požeminiais karstiniais vandenimis, įsotintais kalcio karbonatu. Upės vandeniui sušilus, ištirpusio anglies dvideginio kiekis jame sumažėja ir, dalyvaujant mikroorganizmams bei augalijai, dalis karbonatų nusėda klintinio tufo (travertino) pavidalu. Upės pakrantėse ir dugne susidaro travertino užtvankos. Tokiu būdu upėje atsiranda taip vadinamieji užtvenktiniai ežerai. Plitvicos ežerai  priskiriami prie pačių įstabiausių Europos gamtos reiškinių, o pats nacionalinis parkas yra vienas iš gražiausių žemyne.

 

 

VANDUO

Turint laiko, o jo prireiks mažiausiai visos dienos, pažintį su parku verta pradėti nuo Didžiojoje laukymėje esančio Antrojo įėjimo (Ulaz 2). Praėję keletą viešbučių, užsukę į knygynėlį ir pasistiprinę restorane, nusileidžiame prie didžiausio (83 ha) ir giliausio (46 m) Ožių ežero (Kozjak). Pasak legendos, įlūžus plonam ledui, jame nuskendo 30 ožiukų, kuriuos vijosi vilkai. 2350 metrų ilgio ežere yra didelė medžiais apaugusi dolomitinė Štefanijos sala, pavadinta princesės Štefanijos garbei po 1888 metų apsilankymo. Šioje vietoje patartina pasinaudoti nemokamu vandens transportu ir persikelti į kitą krantą, iš kur patogu pradėti pasivaikščiojimą aplink aukštutinius ežerus. Dešinėje palikę Burgečio ežerėlių grandinę ir Gradinsko ežerą, patenkame prie Pirštų (Prštavci)  – gausybės kriokliukų, tarytum pirštų, tįstančių iš aukštėliau ramybe alsuojančio Galovičiaus (Galovac) ežero, pavadinto tikriausiai garsaus ano meto plėšiko vardu. Rytine pakrante keliaujame toliau, stebėdami vandenyje vangiai plaukiojančius upėtakius. Takui pasukus į vakarus, patenkame į mišką, slepiantį  Sukučio (Vir), Mažąjį (Malo), Didįjį (Veliko), Batiničiaus (Batinovac) ir Apskritąjį (Okrugljak) ežerus. Šioje vietoje paprastai užtrunkama kiek ilgiau. Tai Labudovacas (Labudovac) – per 100 metrų pločio travertino barjeras, stačia krioklėta siena skiriantis vietovę nuo Čigonų (Ciganovac) ežero. Pagrindinis kraštovaizdžio akcentas – 20 metrų Labudovaco krioklys. Nemažiau įdomūs ir barjere slypintys, bet kruopščiai krioklių užuolaidomis pridengti urvai, dėl jų gausumo pakrikštyti “urvų parku” (špiljski park). Nepatingėjus pakilti virš barjero, patektume į laukymę, kurios vakariniame pakraštyje tūno minėtasis nelaimingų čigonų žvejų paskutinės žūklės ežeras, o pietų kryptimi net 2100 metrų driekiasi paskutinysis arba pirmasis Proščės (Proščansko) ežeras. Esame 636 metrų virš jūros lygio aukštyje. Laukymėje galima užkąsti, trumpai pailsėti. Teturint tik vieną dieną, aukštyn eiti nevertėtų, verčiau pasukti atgal ir vakarinėmis pakrantėmis grįžti iki Ožių ežero perkėlos.

Iš Didžiosios laukymės keliaudami šiaurėn, maždaug po pusvalandžio pasiektume aukštutiniųjų ežerų virtinės pabaigą, o dviem metrais žemiau – pirmąjį iš keturių žemutiniųjų Miliaus (Milanovac) ežerą. Eidami rytine pakrante dešinėje pastebėsime daugybę žiojėjančių angų, o netrukus išgirsime ir “Milkos Trninos krioklius”, pavadintus taip atsidėkojant garsiai kroatų XIX amžiaus operos dainininkei, kuri 1897 metais daug padėjo tuometinei “Plitvicos ežerų apsaugos ir gražinimo draugijai”. Kriokliai suteka į tolimesnį Gavano (Gavanovac) ežerą, kuriame anot legendos, yra nuskendę Gavano lobiai. Netrukus ir Didžiosios kaskados (Velike kaskade), nukreipiančios dalį vandens į Vienuolio (Kaluderovo) ežerą. Hipotetiškai, kita dalis požeminiais urvais teka nežinoma kryptimi. Specialiai įrengtu takeliu pereiname į kitą kanjono pusę ir toliau keliaujame vakarine Vienuolio ežero pakrante. Kadaise viename iš gretimų urvų gyveno vienuolis atsiskyrėlis. Įveikę nendrių sąžalynus, atsidursime prie Novakovičiaus brastos ir to paties pavadinimo ežero (Novakoviča brod), paskutiniojo nuostabioje 8200 metrų ilgio ežerų grandinėje. Patogiu takeliu įveikę brastą ir pakilę stačiu šlaitu į kanjono viršų, patektume prie Pirmojo įėjimo (Ulaz 1), kur civilizuotu būdu galima baigti arba pradėti klajones po parką.

Tačiau paėjėję dar truputį, netikėtai patenkame prie gausybės krioklių, kliokiančių iš Novakovičiaus brastos ežero žemyn į krūmais apaugusią Sastavcų (Sastavci) įdubą. O už kampo girdėti dar kažkoks gaudesys. Nusileidę į kiek žemėliau pusapskritimiu išsidėsčiusią terasą, atsiduriame pačioje didingiausioje parko vietoje – 76 metrų aukščio Plitvicos krioklio papėdėje. Trumputės, bet vandeningos Plitvicos upės srautas, krintąs nuo vertikalios klintinės uolos, ypač nuostabiai atrodo saulėtą rytą, grožintis juo nuo priešingo rytinio kanjono kranto. Pavasario ar rudens vandens gausos metu vaivorykščių žaismas krioklių sruogose palieka nežemišką įspūdį. Jei jėgos dar neišseko, būtinai pakilkime takeliu, vedančiu į kanjono viršų aukščiau didžiojo krioklio, ir pasižvalgykime po parką iš šiaurės. Nusileidę atgal, pasivaikščiokime po Sastavcus, pasižiūrėkime, kur prasideda Koranos upė, nedvejodami įveikime dar keletą kilometrų gilaus jos kanjono dugnu, aplankydami keturis Koranos krioklius ar paslaptingus urvus.

 

 

URVAI

Požeminės ertmės yra neatskiriama ir paslaptingiausia parko dalis. Čia jos aptinkamos klinties kloduose ir travertino nuogulose. Jos nėra įspūdingų dydžių, tačiau pasižymi didele formų įvairove. Tai horizontalūs urvai ir paprastos grotos, vertikalios šachtos ir ledo šuliniai. Šiuo metu parko teritorijoje atrastos ir ištyrinėtos kelios dešimtys įvairių požemių, tačiau tik keletas urvų ežerų apylinkėse gali būti rekomenduoti nepatyrusių turistų lankymui. Apsirūpinę šviesos šaltiniais, ir mes pasižvalgykime po kiek neįprastą, bet labai viliojančią tamsos viešpatiją.

Aukštutiniųjų ežerų apylinkėse travertino amžius yra gana jaunas. Todėl tik minėtame “urvų parke” gausu požeminių tuštumų. Tačiau, pakitus hidrologinėms sąlygoms, jos tapo sunkiau pasiekiamos, ir tik dideli entuziastai ryžtasi brautis pro nesuskaičiuojamas vandens užtvaras. Paprastai dauguma lankytojų tenkinasi žemutiniųjų ežerų pakrančių urvais.

Dešimties metrų ilgio travertininis Milano urvas (Milanova pečina) glūdi po šiaurine Ožių krioklio dalimi, tačiau dėl nepatogaus priėjimo yra rečiau lankomas. Tuo tarpu klintinis Milkos Trninos urvas (Pečina Milke Trnine) turistų dėmesio nestokoja. Jo 32 metrų požeminė galerija puikuojasi keliais stalaktitais ir stalagmitais. Nedidelis Žydrasis urvas (Modra pečina) yra pasiekiamas tik valtimi, tačiau, siekiant netrikdyti gyvenančių jame šikšnosparnių, žmonių lankymasis čia nepageidaujamas.

Šupliaros urvo (Pečina Šupljara) 20 metrų aukščio angos nepastebėti neįmanoma. Ypač gerai ji matoma nuo didžiojo krioklio viršaus. Būdami prie Vienuolio ežero, būtinai užsukime vidun. Labai savitas vaizdelis atsiveria, pažvelgus atgal pro angą, tačiau nemažiau įdomus ir 68 metrų ilgio požemio vidus, vietomis gamtos išdekoruotas kalcito dariniais. Gilumoje galerija siaurėja ir žemėja, kol aukščiausioje vietoje tapusi plyšiu, atsiveria antrąja anga virš gilaus kanjono.

Jei skubame, negaiškime laiko kitiems Plitvicos ir Sastavcų kaimynystėje išsimėčiusiems urveliams, o keliaukime tiesiai į Koranos kanjoną. Prie trečiojo Koranos krioklio trumpam sustokime apžiūrėti Juodojo urvo (Crna pečina). Tai 105 metrų ilgio nežymiai aukštyn kylantis platus kanalas, kurio žiotys paprastai būna apsemtos vandens. Sausringuoju metų laiku, kai vandens lygis žemas, visai nesunku patekti į vidų. Šioje vietoje perėję į dešinįjį Koranos krantą virš ketvirtojo krioklio randame bene reikšmingiausią Balandžių urvą (Golubnjača pečina) su dviem didžiulėmis, 24 ir 46 metrų aukščio, angomis. Šis 160 metrų ilgio urvas kadaise buvo elektrifikuotas ir pritaikytas turistų lankymui. Todėl į jį veda 230 uolose iškaltų laiptelių. Viduje gausu įvairių kalcitinių darinių, kurių dalis deja negrįžtamai suniokota.

Netoliese taip pat yra keletas urvų, garsių savo paleontologiniais ir archeologiniais radiniais, tačiau dėl suprantamų priežasčių paprasti lankytojai į juos neįleidžiami, todėl jų ir neminėsiu. Turinčios laiko ir tam pasirengę specializuotos grupės, gavę parko administracijos leidimą, gali prasiskverbti ir į kitus nemažiau įdomius bei sudėtingesnius urvus, tame tarpe ir į įžymiausiąjį maždaug 200 metrų gylio Čudinkos urvą.

 

 

GYVYBĖ

Šiuo metu parko teritorijoje žinomos 1146 augalų rūšys, iš kurių net 72 priskiriamos endemikams. 20 % ploto priklauso ežerų, pievų ir gyvenviečių augmenijai, o likusius 80 % užima miškai. Kaip įprasta panašių platumų karstiniams regionams, čia dominuoja bukų miškai (net 73 %), puikiai prisitaikę augti paviršinio vandens stokos sąlygomis. Kylant į kalnus miškai mišrėja, aukščiau virsdami eglynais, kurie sudaro antrą pagal dydį medžių bendruomenę. Kitų medžių užimamas plotas yra labai nežymus.

Parke ypatingai saugomas Čorko duburio neliestas miškas – gražiausios Dinarų džiunglės. Karstinėms vietovėms būdingas ribotas maisto medžiagų ir vandens kiekis. Todėl augalai tokiose sąlygose auga žymiai lėčiau, bet antra vertus – gyvena kur kas ilgiau. Taigi ir Čorko duburio medžiai pasižymi ilgaamžiškumu. Pavyzdžiui eglės ir kadagiai čia gyvena per 700 metų, o bukai – per 300 metų. Beveik 80 ha plote nevykdoma jokia ūkinė veikla, nėra jokių žmogaus rankų pėdsakų. Medžiai auga bet kur ir bet kaip, kartais tiesiog ant nuvirtusių gentainių. Kai kurie jų pasiekė neįtikėtinų gabaritų. Štai aukščiausias tenykštis kadagys yra 50 metrų, eglė – 47 metrų, o bukas siekia 35 metrų aukštį. Storumu visus medžius lenkia 140 centimetrų skersmens eglė, rekordinis kadagys išaugo iki 130 centimetrų storio, o storiausias bukas yra 102 centimetrų.

Apie parko gyvūniją galima būtų kalbėti labai daug. Vaikštant ežerų pakrantėmis negalima nepastebėti juose plaukiojančių margųjų upėtakių. Tai labiausiai čia paplitusi žuvis. Įdomu tai, kad skirtingų ežerų upėtakiai šiek tiek skiriasi vieni nuo kitų. Vietiniai gyventojai nesuklysdami gali pasakyti, kur jie sužvejoti. Kai kuriuose vandens telkiniuose aptinkama upinių krabų, anksčiau jie net buvo eksportuojami į Vakarų Europą. Šiuo metu žvejyba parke yra griežtai draudžiama.

Vabzdžių ir paukščių gausa lankytojų nė kiek nestebina. Jiems čia puikios gyvenimo sąlygos. Tačiau turistus labiau domina žinduoliai, kurių parke taip pat netrūksta. Bene paslaptingiausi ir retai matomi yra šikšnosparniai, dieną ramiai sau miegantys urvuose, o naktį medžiojantys oro erdvėje. Net 15 jų rūšių nuolatos gyvena šioje vietovėje. Tai vieninteliai skraidantys parko žinduoliai. Keturkojai žinduoliai nemėgsta painiotis žmogui po kojomis. Nors parke gausu kiškių, lūšių, stirnų, elnių, lapių, vilkų, bet, norint juos pamatyti, reikia ateiti saulei tekant, kai žvėrys eina gerti.

Plitvicos ežerų nacionalinio parko įžymybė, tapusi jo simboliu, yra rudasis lokys. Tai didžiausias žemyno plėšrūnas, sparčiai nykstantis visoje Vakarų Europoje. Kroatijoje ir iš dalies Slovėnijoje gyvenanti šių lokių Dinarų populiacija po Karpatų yra didžiausia senajame kontinente. Šalyje jie išplitę 10000 km² plote,  kur gyvena optimalus 400 individų kiekis. Kadangi lokiams būtina didelė gyvenamoji erdvė, jie nesutinkami kiekviename žingsnyje. Tačiau, turint omenyje jų visišką neliečiamumą saugomose teritorijose, parke lokių tankumas yra žymiai didesnis už vidutinį. Po daugiamečių stebėjimų nustatyta, kad apie 40-50 individų nuolat naudojasi parko teritorija, o bet kuriuo momentu jame būna bent 20 lokių.

Taigi neabejotinai galima teigti, kad tik 30 Lt tekainuojančios klajonės tarp Plitvicos ežerų visada bus kupinos nepakartojamų įspūdžių ir gal būt sėkmingų nuotraukų.