8 naktys Makarskoje

Erikas LAICONAS

2003 m.

Išspausdinta žurnale „Kelionės ir pramogos” 2003 m., Nr. 3+4

8 naktys Makarskoje

 

 

Po naujametinio šurmulio ir trumpo atokvėpio sausio pradžioje laiko tėkmė nenumaldomai nešė pavasario link. Atšilus orams, mintys vis dažniau sukdavosi apie būsimas atostogas. Monika žinojo, kad jau niekada nebesugrįš studentiškos vasaros, kai pusdykiai apvažiuota pusė Europos, kai kiekviename mieste SMS-niai draugai visada rasdavo nemokamą nakvynę. Nuo šiol teks kruopščiai planuoti visas keliones, kad per trumpą laiką ir už prieinamą kainą daugiau pamatytum ir gerai pailsėtum. Beeinant pro kelionių agentūrą, žvilgsnis užkliuvo už pavadinimo MAKARSKA. Ar tai jos svajonių miestas? Kur jis?

Monika neblogai mokėjo geografiją ir istoriją, ypač Europos. Taigi ir miesto pavadinimas greitai „surado” savo vietą – Kroatija, Dalmatija. Ji prisiminė, kad nors šalis savo plotu nežymiai mažesnė už Lietuvą, tačiau gyventojų turi daugiau – net 4,4 mln., kurių dauguma kroatai (78 %), o pagrindinė tautinė mažuma – serbai (12 %), taip pat gyvena nutautėję slavai (5 %), slovėnai, vengrai, bosniai, italai, čekai. 1991 m. Kroatija paskelbta Nepriklausoma Respublika.

Nepastebimai atskubėjusi liepa įsodino Moniką į ištaigingą autobusą “su visomis žvaigždutėmis” ir net kompaktinių plokštelių grotuvu. Sienų formalumai, nuobodžios Lenkijos lygumos, romantiškas Slovakijos kalnų kraštovaizdis, Vengrijos vynuogynų karštis ir nepasiekiamas gaivaus Balatono spindesys pralėkė pro šalį beveik neprisiliesdami.

 

Zagrebą keliautojai privažiavo jau sutemus. Nors visi kuo greičiau norėjo į viešbučio lovą, tačiau vadovas pareiškė: “Šiandien arba niekada”. Abejojančių neliko. Ir autobusas pasuko Šv. Stepono katedros link – jei nebūtų pastolių, turbūt įspūdingai atrodytų šis XII a. šedevras. Tačiau dabar labiausiai dėmesį traukė bene sraigtasparniu ant bažnyčios užkeltas bokštinis kranas.

Kaptolas ir Hradecas – dvi kalvos, du miesteliai, du senamiesčiai. Čia daugiau nei prieš 900 metų gimė Zagrebas, dabar turintis ~770.000 gyv. Kadaise juos skyrė Medveščiako upelis, kuris dabar palaidotas po Tkalčičiaus gatve. XIII-XVI a. miesteliai apsistatė gynybinėmis sienomis. Jų prireikė ne tik nuo turkų ginantis. Pasirodo, 1526 m. tarp abiejų kalvų buvo kilęs labai rimtas pilietinis karas; turbūt iš apmaudo pralaimėjus turkams. Net katedra nukentėjo. Užtat XIII a. Akmeniniai vartai su tariamai šventu Dievo Motinos atvaizdu išliko. Legenda teigia, kad po vieno gaisro jis buvo rastas pelenuose visiškai sveikas. Per 200 metų krikščionys jį garbina ir meldžiasi prie tam įrengtos koplytėlės.

 

Dinarus Monika pirmą kartą gyvenime išvydo kitą dieną. Tai 650 km ilgio ir maždaug 60-230 km pločio klintinių plokščiakalnių juosta, nutįsusi lygiagrečiai Adrijos jūrai. Šis didžiulis kalnų masyvas driekiasi nuo Slovėnijos per Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Serbiją iki Albanijos, kurios šiaurinėje, Prokletijė vadinamojoje, dalyje yra aukščiausia Dinarų viršūnė Jezerca (+2694 m). Iš pirmo žvilgsnio – kalnai kaip kalnai, labai panašūs į pravažiuotuosius. Šlaitai ir slėniai apaugę vešliais bukų, ąžuolų, spygliuočių miškais, nuo kalnų čiurlena gausūs upeliai, o nuostabioji Koranos upė tai glaudžiasi prie kelio, tai vėl nutolsta.

Tarp Zagrebo ir Zadaro, kur Dinarų kalnuose prasideda Koranos upė, 1949 m. 266 km2 plote buvo įkurtas pirmasis šalyje Plitvicos ežerų nacionalinis parkas.

Baltajai ir Juodajai upėms susijungus, naujoji Maticos upė maždaug už kilometro baigiasi, duodama pradžią per 8 kilometrų ilgio 16 didesnių ir kelių mažesnių ežerų, tarpusavyje sujungtų 92 kriokliais, kaskadai. 158 metrais žemiau Maticos žiočių, įsiliejus vos 4 km ilgio Plitvicos upei, sistema baigiasi ir virsta Koranos upe, kurios srautas dar keletą kilometrų vingiuoja įspūdingu giliu kanjonu iki virsdamas įprasta kalnų upe. Tačiau tai nėra paprasti vandens telkiniai, užpildę kalnų duburius.

Įsidėmėtina, kad būtent karstas, sudėtingas ir savitas gamtos reiškinys, yra pagrindinė Plitvicos ežerų kilmės priežastis. Upės, tekančios tarp klinčių ir dolomitų, maitinasi požeminiais karstiniais vandenimis, prisotintais kalcio karbonato. Upės vandeniui sušilus, ištirpusio anglies dvideginio kiekis jame sumažėja ir, dalyvaujant mikroorganizmams bei augalijai, dalis karbonatų nusėda klintinio tufo (travertino) pavidalu. Upės pakrantėse ir dugne susidaro travertino užtvankos. Tokiu būdu upėje atsiranda taip vadinamieji užtvenktiniai ežerai. Plitvicos ežerai  priskiriami prie pačių įstabiausių Europos gamtos reiškinių, o pats nacionalinis parkas yra vienas iš gražiausių žemyne.

Pirmadienis:  MAKARSKA

 

Saulės išlepinta Makarska išvargusius, bet laimingus keliautojus pasitiko jau kiek atlėgusia popiečio kaitra ir raudonais laipiojančių bei šliaužiojančių bugenvilijų pažiedžiais. Viskas kaip iš knygos: oras +350C, vanduo +250C, jokio vėjo, jokių debesų. Knygose dar teigiama, kad Makarskoje vidutiniškai maudomasi 156 dienas per metus (gegužė-rugsėjis), aukščiausia oro temperatūra tuo metu būna + 27-380C. Šuniški karščiai ištiko Makarską 1950 m. (tada sausra truko 135 dienas nuo kovo vidurio iki liepos vidurio). Žiemos paprastai čia būna švelnios, nors 1929, 1968 ir 1979 m. net jūra buvo trumpam užšalusi.

Po sklandaus apgyvendinimo privačiuose namuose (paprastai name būna iki 23 lovų dviviečiuose kambariuose su balkonu) sekė 6 € vertės gausi vakarienė jaukaus restorano terasoje. Iš karto po vakrienės trumpa kolektyvinė pažintis su kurortu: “kas, kur ir už kiek?”. 

Makarską III a. įkūrė romėnai ir pavadino Muccurumu. 395 m., Romos imperijai suirus, ji atiteko Bizantijai ir tapo Mokro.  VII a. pajūrį apgyveno slavai, puikūs jūrininkai ir piratai, tačiau kraštą valdė kaimynai. 1502 m. paminėtas vardas Makarska. Vėliau ji priklausė pakaitomis Osmanų imperijai (1499-1646), Venecijos Respublikai (1646-1797) ir Austrijos imperijai (1797-1918). Turizmas ėmė vystytis tik XX a. antroje pusėje. 1568 m. turkai buvo pastatę mieste net trikampę tvirtovę, iš kurios dabar nieko nelikę, na, o štai 1400 m. statytas pranciškonų vienuolynas su garsiuoju Moliuskų muziejumi stovi, kaip stovėjęs. Muziejų, ir ne tik jį, įkūrė žymus pranciškonas teologas ir gamtos mokslininkas dr. J. Radičius.

Pagaliau gidas paleido visus į užtarnautą poilsį ir keliautojai, staiga tapę poilsiautojais, pasklido į visas puses pagal interesus ir fizines galimybes. Šį vakarą Monika teišgirdo tik tai, kas buvo sakoma apie naktinius barus. Nors gidas ir išaiškino, kad geriausieji disko barai eilės tvarka yra „Grota”, „Opera” ir „Tropicana”, Monika pirmam vakarui pasirinko pastarąjį ir išėjo ten viena.

„Tropicana” įsikūrusi pačiame pajūryje. Buvo dar tik 11 valanda vakaro ir pirmadienis – mažiausiai tinkamas pramogavimui laikas. Netrukus nuobodžiaujančią merginą pakvietė šokio. Jaunuolis prisistatė – Nikša iš kaimyninės salos, darbo reikalais apsistojęs pas dėdę Makarskoje. Jis pasiūlė nueiti į rimtesnį barą „Grota”. Kelias ėjo aplinkui – gražiausiais Šv. Petro pusiasalio miško parko takais.

Šventasis Petras pačiame miesto centre išdidžiai išsišovęs į jūrą. Dailiais eglūnais apaugęs takas vakarine pakrante vedė tiesiai prie senojo švyturio, kurį iš visų pusių supo savito laukinio grožio karstinis laukas su visokiausiais klintiniais aštrumynais. Už posūkio Monika, pajutusi kažką varvant jai ant plaukų, net kruptelėjo. Nusijuokęs Nikša parodė aukštai, kokie 4 metrai virš galvos, iškilusio žiedynkočio viršuje šimtus gelsvų žiedų, niekaip nesulaikančių savyje nektaro. Tai agava, per savo 5-20 metų gyvenimą žydinti tik vieną kartą! Po žydėjimo antžeminė dalis žus, o iš likusių šakniastiebių ataugs naujas augalas. Pietinėje pakrantėje, pušyno prie jūros prispaustas, driekėsi laukinis paplūdimys nuogaliams. Teisingiau – tai uolėta pakrantė, toliau pereinanti į svaiginančio statumo skardį, kurio viršuje nuo XV a. stovėjo Šv. Petro bažnyčia, visai neseniai uolių vietinių komunistų nugriauta. Dabar čia, prie senosios liekanų, puikuojasi nauja, praeitame dešimtmetyje pastatyta, bet visada uždaryta. O visai greta – savo didelius geltonus ir raudonus dygliuotus žiedus atkišę žaliuoja mėsingųjų opuncijų krūmai. Šių kaktusų vaisiai nepaprastai dekoratyvūs.

Baras „Grota” įrengtas natūralioje grotoje, tiksliau karstiniame pakrantės urve, išskalautame nuolatinės jūros bangų mūšos. Truputis lėšų ir pastangų subjaurojo urvą negrįžtamai, tačiau – egzotika šokėjams, pramoga nardytojams… Monikai čia labai patiko, nors siaubinga akustika greit išvijo juos į lauko terasą, kur iš po žemės sklindantys muzikos garsai puikiai derėjo prie skardžio apačioje besiblaškančios jūros ošimo. Pirmai dienai visko pakako. Bet tai dar ne viskas. Nikša pasisiūlė parodyti Monikai savo gimtąją Dalmatiją – kaip tik turįs laisvą savaitę. Nesutikti būtų buvę kvaila…

 
Antradienis:  DUBROVNIKAS

 

Po kuklių vėlyvų pusryčių išsimaudžiusi jūroje, Monika ruošėsi susitikti su Nikša, kuris kvietė ją papietauti. Iki Basto važiavo tik 11 km. „Bistono” smuklė stovi nuošalioje šimtamečių ąžuolų apsuptyje Biokovo kalnų papėdėje. Jos šeimininkas Matkas su žmona Olika maloniai pasitiko svečius. Kaip mat ant stalo atsirado tetos Ivicos kepta naminė duona, sūris, o netrukus garavo ir pašticada – populiariausias mėsiškas Dalmatijos nacionalinis valgis. Tai buvo kepta jautienos nugarinė su gausiu daržovių padažu ir bulvėmis. Nikša papasakojo, kad yra daug vietinių pašticados paruošimo būdų, tačiau visiems bendra yra tai, kad prieš kepant mėsa prismaigstoma rūkytų kiaulienos lašinukų (visai kaip Lietuvoje!) ir marinuojama. Vėliau daržovės iš marinato sumaišomos su alyvų aliejumi, kuriame kepė mėsa, ir taip gaunamas padažas. Laikas bėgo nepastebimai. Reikėjo skubėti į Dubrovniką – juk šiandien ypatinga diena, liepos 10.

Kelionė vyko turistiniu autobusu iš kart po pietų. Kelio asfaltas vingiavo pajūriu per Centrinę ir Pietų Dalmatiją. Tai Kroatijos istorinė sritis palei Adriją, taip pat apimanti ir dalį Juodkalnijos. Prieš du tūkstantmečius Dalmatija buvo Romos provincija, gyvenama ilyrų genčių (dalmatų, liburnų ir kt.). Nuo tada čia vis tebeauginamas svarbiausias Viduržemio regiono augalas – alyvmedis, tarytum jungiantis visas pajūrio tautas. Tai per 1000 metų gyvenantis iki 12 m aukščio medis. Manoma, kad į Dalmatiją alyvmedžius atvežė senovės graikai. Atkasinėjant Saloną, buvo rastas net I ar II a. akmeninis alyvuogių spaudimo presas. Ypač išplitusias XVIII a. alyvmedžių plantacijas Kroatijoje vėliau imta naikinti siekiant įveisti vynuogynus. Dabar šalyje belikę tik 3,8 mln. medelių, kurių šakelė nuo seno yra taikos ir gerovės simbolis.

Nelauktai kraštovaizdis ėmė keistis ir dar po valandos kelio atsivėrė didinga šiuolaikinio Dubrovniko panorama.

Ekskursija po 1300 metų istoriją menančią kadaise garsios Dubrovniko Respublikos sostinę, vieną gražiausių Pasaulio miestų, apstulbino net ir daug Europos miestų mačiusią Moniką. Tačiau tai buvo tik pradžia. Nikša ne veltui pasirinko šią dieną, kai lygiai tuo pat metu nuo 1950 m. be pertraukos čia vyksta kasmetinio Dubrovniko vasaros festivalio atidarymas. 8 val. vakaro senamiesčio aikštėje priešais renesansinius XVI a. Sponzos rūmus prasidėjo teatralizuota oficialioji dalis. Rūmų balkone susirinkę respublikos laikų drabužiais apsitaisę Dubrovniko patricijai, teisėjai ir pats kunigaikštis įdėmiai klausėsi kalbėtojos samprotavimų, o aikštės viduryje besidraikantis juokdarys ragino publiką linksmintis. Sutemo ir aukštai kalnuose virš miesto nušvito milžiniškas baltas kryžius. Iš ten prieš 11 metų serbų ir juodkalniečių artilerija daužė apsuptą miestą. 8 mėnesių blokada, lydima žiaurių oro ir jūros atakų, nepalaužė ir nesunaikino miesto. Dubrovnikas liko laisvas kaip visada. Toks jis ir šiandien.

Belaukdami atidarymo pabaigos, Monika su Nikša klaidžiojo siauromis viduramžių gatvėmis, pasidabinusiomis didžiuliais raudonais ir baltais oleandrų žiedais, kai staiga pasigirdo miestą drebinančios pabūklų salvės. Besiblaškydama minia pro rytinius miesto vartus pliūptelėjo į senąjį uostą. Tamsoje galima buvo matyti, kaip viena iš Venecijos Respublikos karavelių prasibrovė į uosto akvatoriją ir šaudydama atakavo Revelino fortą. Tik didelių pastangų ir taiklių šūvių dėka, kaip ir kadaise, pavyko sustabdyti mirtiną Respublikos priešą. Artėjant vidurnakčiui, senamiestį užtvindė margaspalvė turistų ir vietinių gyventojų minia, kuri iki paryčių dainavo ir šoko, o persirengę aktoriai vaidino tiesiog gatvėje tarp žmonių. Tai buvo Dubrovniko naktis, po kurios pusantro mėnesio miesto aikštės, balkonai, terasos ir fortai taps scenomis, kur garsūs pasaulio aktoriai vaidins žinomų šalies ir užsienio autorių kūrinius.

Trečiadienis:  IMOTSKIS

 

Iki pietų viskas vyko kaip vakar. Tik šį kartą Nikša nusivežė Moniką į „Bratušo” smuklę to paties pavadinimo gyvenvietėje ant jūros kranto. Jos savininkas Antas svečius pasodino senovinio Dalmatijos stiliaus valgomojo su vaizdu į jūrą terasoje. Dalmatijos nacionalinės virtuvės pagrindas – žuvis, kuri dažniausiai gaminama 3 būdais: kepta ant medžio anglių (na gradele), virta (na lešo) arba troškinta su tomatais ir aliejumi (brodet). Iš prieskonių daugiausia naudojami česnakai, petražolės, svogūnai. Tačiau šį kartą Nikša užsakė egzotiškąsias jūros gėrybes. Kalmarų, krevečių ir dar kažkokių moliuskų troškinys su rankų darbo makaronais ir tradiciniais keptais prieskoniais, apibarstytas trintu sūriu ir dekoruotas suvenyrinėmis kriauklėmis buvo nepakartojamas. Ypač Monikai patiko raudonojo Plavaco vyno taurė. Po sočių pietų jie neskubėdami išvažiavo į šiaurę – Nikša pasiūlė apžiūrėti 2 unikalius gamtos paminklus.

Labai viduramžiškas Imotskio miestas stūkso už Biokovo kalnų prie pat Bosnijos ir Hercegovinos sienos didžiulėje Imotskio poljėje. Tai 95 km2 ploto karstinės kilmės duburys stačiais šlaitais, lygiu dugnu ir derlingu dirvožemiu. Auginamas tabakas, vynuogės. Greta miesto – 2 keisti ežerai.

Imotskio ežerai – ypatingas geologinis reiškinys tiek savo kilme, tiek ir dydžiu, forma bei hidrologinėmis savybėmis. Žydrasis ežeras (Modro jezero) – vakariniame miesto pakraštyje yra elipsės formos dauboje, kurios matmenys viršuje – 800 x 500 m, o jos perimetras iškilęs virš jūros lygio 386-527 m. Ežero dugne yra estavelė karstinė anga, kuri sausros metu veikia kaip drenažas, o liūčių metu tampa šaltiniu. Todėl ežero vandens lygis svyruoja nuo 0 iki 100 m. Žemyn veda turistinis takas, ir, jei ežere yra vandens, jame galima net maudytis. Pastaruosius penkerius metus rudenį ežeras visai išdžiūdavo, o 2001 m. rugsėjį  ežero dugne, sako, net futbolo rungtynės vyko. Raudonasis ežeras (Crveno jezero) – 1 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Žydrojo ežero panašus į didelį šulinį (skersmuo 200 m, gylis 528 m), kurio didesnė dalis užpildyta vandens. Daubos paviršius yra 522 m iškilęs virš jūros lygio. Ežero gylis – 287 m. Raudonai ruda uolienos spalva davė ežerui pavadinimą. Ežero kilmė – karstinė: atsirado, įgriuvus didelio urvo skliautui.

Ketvirtadienis:  “ŽUVIES  DIENA”  ADRIJOJE

 

Tai bene populiariausia ekskursija tarp turistų. Plaukiama ištisomis grupėmis, paprastai aplankant 2 didžiąsias Adrijos salas – Hvarą ir Bračą. Nikša žadėjo laukti Monikos savo gimtojoje Bračo saloje ir parodyti tai, ką pamato tik patys atkakliausieji turistai.

Iš Makarskos išplaukė 8.30 val. nedideliu mediniu laivu, kuriame tilpo visi didžiausio autobuso keleiviai ir ekipažas. Jūra buvo rami – tolumoje nardė 4 delfinai. Adrija – tai Viduržemio jūros dalis (beje, 2 kartus didesnė už Lietuvą) tarp Apeninų ir Balkanų pusiasalių, pietryčiuose ties Albanija besijungianti su Jonijos jūra. Ilgis 796 km, plačiausia vieta – 222 km, giliausia – 1589 m. Druskingumas didelis (30-38 ‰) – paskęsti sunku! Yra per 1000 klintinių salų ir salelių, kurių dauguma priklauso Kroatijai.

Po 2 valandų laivas priplaukė Hvaro salą ir valandai sustojo Jelsoje, XVIII a. klestėjusiame mieste šiaurinėje salos pakrantėje.  Hvaras – saulėčiausia ir 4 pagal plotą Adrijos sala, įtraukta į gražiausiųjų dešimtuką. Salos klimatas nepaprastai palankus ne tik turizmui, bet ir žemdirbystei. Ypač gausu vynmedžių, levandų ir rozmarino plantacijų.

Bračo salai, aukščiausiai (778 m) iš visų ir 3 pagal dydį, apžiūrėti dienos neužtektų. Tačiau Nikša su savo automobiliu jau laukė Monikos uoste ir pažadėjo parodyti jai bent pačias įdomiausias salos vietas. Iš pradžių jie trumpai pasižvalgė po Bolą ir rytiniame miesto pakraštyje aplankė svarbiausią salos architektūrinį ansamblį – XV a. domininkonų vienuolyną su bažnyčia. Moniką labiausiai sudomino turtingas istorinėmis ir bažnytinėmis relikvijomis vienuolyno muziejus. Čia ji sužinojo, kad šioje vietoje jau XII a. stovėjo Hvaro ir Bračo vyskupo rūmai.

Kitoje, vakarinėje, miesto pusėje (2 km nuo Bolo) jie pusvalandžiui sustojo išsimaudyti Auksiniame kyšulyje – unikaliame, sakoma, geriausiame visame Adrijos regione, paplūdimyje, padengtame gausybe baltų smulkių akmenėlių. Visas šis rojaus kampelis pasislėpęs 634 m ilgio pusiasalyje. Čia nė su žiburiu nerasite persirengimo kabinų ir tualetų – subrendęs pušynas teikia ne tik pavėsį. Mišrus paplūdimys nepastebimai pereina į nudistų, o tai labai patogu neapsisprendusiems.

Nuvažiavę dar 4 km į vakarus, jie privažiavo Murvicą – mažą gyvenvietę, pirmą kartą minimą 1286 m. Vėliau ji tapo atsiskyrėlių aprūpinimo centru. Vienuoliai ir vienuolės, bėgdami nuo turkų, XV a. atvyko čion iš Policos Respublikos. Dabartinę 29 gyventojų Murvicos bendruomenę aptarnauja bažnyčia, esanti buvusiame Dračeva luka vienuolyne. Jos XVI a. skliautas suformuotas natūraliame urvo skliaute.

Monikai teko daug paprakaituoti, kol pasiekė aukštai uolėtame kalno šlaite tiesiai virš Murvicos pasislėpusį Drakono urvą – svarbiausią vietovės įžymybę. Urvo angoje įrengtos grotos su durimis, kad apsaugotų šventovę nuo netikusių lankytojų. Nikša buvo iš anksto pasirūpinęs raktu ir girgždančios durys netrukus atsivėrė į požemį. Urvas taip pavadintas dėl viduje aptikto drakono reljefo, išraižyto nežinomo vienuolio XV a. Be drakono čia taip pat yra mėnulio ir kitų senovės simbolių raižinių.

Pabaigai Nikša pasiūlė užvažiuoti į jo gimtąjį bažnytkaimį. Aukštutinis Humacas, vos per 300 gyventojų turintis tipiškas piemenų kaimas, nuo viduramžių garsėjantis savo avių pieno Bračo sūriu. Dabar avininkystė nėra pats populiariausias užsiėmimas kaime ir saloje. Daug kas dirba akmens gavybos ir apdirbimo pramonėje. O Bračo aukštos kokybės klintinis akmuo garsus visame pasaulyje.

Taip pat nemaža dalis Aukštutinio Humaco gyventojų vis dar verčiasi žemdirbyste. Auginamos vynuogės, levandos. Nikšos šeima kaip tik viena tokių. Vasaros pabaigoje bus pats darbymetis – visi gamins vyną ir stipresnius gėrimus. Monika buvo girdėjusi, kad Kroatijoje kiekvienas gali laisvai gaminti ir parduoti stipriuosius gėrimus, Lietuvoje “samane” vadinamus. Tačiau ji niekada dar nebuvo mačiusi, kaip tai daroma. Sužinojusi, kad Nikša yra rakijos (taip čia vadinama naminukė) gamybos specialistas, ji paprašė parodyti.

Kaimo pakraštyje stovi maždaug 80-100 m2 lentinis pastatas, priklausantis visai kaimo bendruomenei. Kiekviena šeima turi nuo jo raktą. Po bažnyčios tai svarbiausias kaimo objektas, nes jame įrengtas vienintelis, legalus degtinės fabrikėlis. Vienoje pusėje stovi vamzdeliu sujungtos dvi statinės. Į pirmąją, hermetiškai uždaromą, su pakura, pilamos vyno gamybos atliekos arba tiesiog vynuogių vynas. Antroji, su vandeniu, veikia kaip šaldytuvas. Kitame pastato pakraštyje stovi levandos perdirbimo agregatas, veikiantis analogiškai. Pirmojoje statinėje verdami levandos žiedai, užpilti vandeniu. Per antrąją statinę (šaldytuvą) bėga daug vandens ir nedaug levandų aliejaus. Po to šis mišinys pilamas į specialų indą, panašų į laistytuvą, kurį pavertus, sunkesnis vanduo iš apačios nupilamas, o lengvesnis aliejus pasilieka. Šiandien fabrikėlis nedirbo, degustuoti nebuvo ką.

Penktadienis:  ŽYDRASIS  URVAS

 

Biševas – nedidelė sala pietrytinėje Adrijoje. XI a. čia bandė įsikurti vienuoliai, bet Omišo piratai trikdė jų gyvenimą tol, kol vieną kartą jie visam laikui apleido salą.  Bet štai 1774 m. kažkokie austrai aptiko saloje urvą, ir ne bet kokį, o vadinamąjį pakrantės urvą, susidariusį klintyje dėl abrazinės jūros vandens veiklos. Žydrasis urvas yra rytinėje salos pakrantėje. Iki jo Monika ir Nikša plaukė žema motorine valtimi. Bangavimas vis stiprėjo ir teko skubėti. Urvo anga žema: įplaukiant valtimi, visiems teko pasilenkti. Netrukus Monika suprato plaukianti siaura (apie 3 m pločio), laipsniškai aukštėjančia galerija. Tarp 11 ir 13 val. saulės spinduliai, prasiskverbę į urvą, atsispindi nuo grotos dugno, esančio 16 m žemiau vandens paviršiaus, apšviečia visą urvą, o pats požeminis vandens telkinys švyti nežemiškai žydra spalva. Šviesos spindulių refrakcijos pakerėta Monika negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo žydros gelmės.

Gįžtant laivas užsuko į Visą, 90 km2 salą su daugiau nei 4000 gyventojų. 4 val. sustojimas Komižoje neprailgo. Miestas minimas jau XII a., o nuo XVI a. jis tampa visos Dalmatijos žvejybos lyderiu. Atplaukę turistai pirmiausia aplanko Žvejybos muziejų, kuriame tarp gausių eksponatų garbingiausią vietą užima garsioji falkuša – paskutinis šio tipo žvejybos laivų egzempliorius, nuskendęs 1988 m. EXPO’98 parodos Lisabonoje Pasaulio laivų ekspozicijoje falkuša atstovavo Kroatijai.

Grįžus į Makarską Monika sužinojo, kad šį vakarą jos laukia siurprizas – Nikša užsakė ypatingą vakarienę. Bus valgomas dalmatų nacionalinis valgis, kurio neįmanoma gauti jokiame Makarskos restorane.

Iki smuklės Ranča važiavo neilgai. Sklido švelnūs muzikos garsai, vandens čiurlenimas ir nuostabūs kepamos mėsos kvapai. Vartuose stovėjęs Eustachijaus sūnus pakvietė vidun, maloniai aprodė etnografiniais rakandais dekoruotos smuklės sales ir pasodino po pačiu seniausiu alyvmedžiu. Po 15 minučių didelę keptuvę primenančiame inde viduryje stalo garavo pėka. Kadangi ji užsakoma mažiausiai prieš 2 dienas ir ne mažiau kaip 4 asmenims, stalu taip pat dalijosi Nikšos brolis Ivas su savo drauge Blanka.

Pėka – tai keptos ant žarijų po dangčiu veršienos, ėrienos ir vištienos rinkinys su bulvių puselėmis. Dar viena staigmena Monikai tapo vynas –  specialiai šios dienos ekskursijai prisiminti Nikša užsakė Vugavos butelį. IV-II a. p. m. e. graikai, gyvenę Viso saloje, gamino patį geriausią senovės pasaulyje vyną.

 

Šeštadienis:  BIOKOVAS

 

Neatsiejama Makarskos gamtinio komplekso dalis yra Biokovo gamtos parkas, įkurtas 1981 m. 19 550 ha plote. 7 km pločio Biokovo kalnų masyvas per 36 km nutįsęs palei Adrijos jūrą nuo Cetinos upės iki Gradaco gyvenvietės. Tai aukščiausi Kroatijos pajūrio kalnai, kurių aukščiausia viršūnė Šv.  Jurgis siekia 1762 m ir yra antroji šalyje. Ji taip pavadinta pagal ant jos stovėjusią šv. Jurgio koplyčią. 1964 m. pastačius televizijos bokštą, koplyčiai teko pasitraukti į šoną. Kasmet rugpjūčio 3 dieną čia renkasi piligrimai. Viršūnę galima pasiekti aukščiausiu Kroatijoje 12 km asfaltuotu vadinamuoju Biokovo keliu. Kelias mokamas, važiuoti leidžiama tik šviesiuoju paros metu. Tai lengviausias būdas šiek tiek prisiliesti prie kalnų stichijos, pamatyti saulėtekį ar saulėlydį nuo kurios nors viršūnės.

Iš anksto įvertinusi visus variantus ir savo neblogą fizinę būklę, Monika nedvejodama pasirinko apysunkį, bet nesudėtingą žygį pėsčiomis su kalnų vedliu. Žinoma, juo bus Nikša – puikus savo krašto žinovas.

Gemzių stebėjimas – buvo pagrindinis šio ankstyvo kėlimosi tikslas. Iš namų išėjo 5 val. ryto dviese. Visiškoje tamsoje jie pasiekė Veliko Brdo kaimą 300 m aukštyje. Apie 6 val. ėmė brėkšti. Prasidėjo varginantis kilimas serpantinais uolų juosta, kurios santykinis aukštis – apie 1000 m. Nors ši vidurinioji juosta nepasižymi gausia augmenija, tačiau buvo galima pastebėti, kad Biokovo flora – ypač turtinga įvairiuose aukščiuose. Įžymiausi jos atstovai – kai kurios endeminės katilėlių ir rugiagėlių rūšys. Pievose pilna geltonųjų narcizų. Daubose ir slėniuose auga garsiosios Biokovo bulvės (panašios į topinambus).

Atsiverdavo vis nauji, vienas už kitą gražesni, vaizdai. Apačioje prasidėjo saulėtekis. Pirmiausia saulės spinduliai palietė Hvaro salą, kiek vėliau pažadino Bračą. Tuo tarpu Makarska vis dar skendėjo nakties prieblandoje – ten dar šeimininkavo naktis. Nuo 800 m aukščio Nikša ėmė dažniau kilnoti galvą ir pro žiūroną kažko ieškoti. Tačiau tarpeklis kol kas buvo be gyvybės ženklų. Biokovo fauna yra įvairi ir savita – kelios retos ir nykstančios paukščių rūšys čia suka lizdus ir peri. Tai auksinis erelis, imperatoriškasis erelis ir viena autochtoninė baltagalvių grifų rūšis. Vilkai ir šernai taip pat čia gyvena. Muflonų liko nedaug, nes juos iš sraigtasparnių medžioja užsienio turistai. Taigi šiuo metu žaviausi ir patraukliausi Biokovo gyvūnai – giminingos kalnų ožiams gemzės (divokoza), kurios jau buvo visai išnykusios, bet 1964 m. vėl įveistos ir sėkmingai dauginasi.

Tik apie 8.30 val., kai saulė auksu nutvieskė aukščiausias uolų keteras, gamtos namai sujudo. Dažniausiai gemzės vaikšto po dvi arba 4-10 vienetų bandomis. Žmonių jos nebijo, išskyrus atvejus, kai užklumpamos netikėtai. Netrukus keliauninkai, lydimi smalsių gemzių žvilgsnių, pasiekė Lokvą – užrakintą kalnų namelį: šioje kalnų vietoje verslui turistų per mažai.

Dabar Monika su Nikša buvo trečiojoje, egzotiškiausioje Biokovo juostoje. Tai karstinė juosta – maždaug 3-4 km pločio nepaprastai banguotas plokščiakalnis, kupinas Mėnulio paviršių primenančių daubų grandinių.

Nieko panašaus Monika pamatyti nesitikėjo. Iš pajūrio “nuplikęs” Biokovas atrodo gana niūrus ir neįveikiamas. Tuo tarpu čia, viršūnių papėdėje, takelis vingiavo tarp uolų, karstinių duobių ir skardingų daubų, apaugusių miškais. Vietomis prie pat tako žiojėjo šiurpą keliančios šulinių ir tamsių urvų angos.

Artėjant prie Vošaco kalnų namelio, vis dažniau pasitaikydavo piemenų būstų griuvėsiai, buvusių nedidelių daržų likučiai. Tačiau Moniką labiausiai nustebino 2 maždaug po 1 arą dydžio gerai prižiūrėti ir kruopščiai aptverti daržai. Nikša paaiškino, kad pakalnėje žemės nedaug, ne visi jos turi. Todėl Biokovo kelio prieigose žmonės atvažiuoja iš miestų ir eksploatuoja šiuos menkus, bet labai derlingus žemės lopinėlius. Laistyti čia nebūtina: aukštai kalnuose ne taip karšta, o vėsiomis naktimis kondensuojasi rasa.

Vakare jaunuoliai aplankė Nikšos brolį, gyvenantį Puharičiuose. Šiame etnografiniame, pusiau mirusiame kaime Ivas buvo nusipirkęs kelių šimtų metų senumo akmeninį namelį. Čia, atokiau nuo turistinės Makarskos jis eksperimentavo, gamindamas įvairiausius alkoholinius gėrimus. Nikša teigė, kad apylinkėje niekas neturi didesnės naminių gėrimų įvairovės, kaip jo brolis. Ivas mielai aprodė savo kolekciją. Kampe stovėjo 4 dideli bidonai Monikai jau pažįstamos rakijos, kurios pagrindu buvo gaminami visi kiti. Travarica (žolinė) – tai rakija su kokiomis nors vaistažolėmis. Yra 2 jos gaminimo būdai, o pagrindinių žolių bent 10; taigi rezultatas – mažiausiai 20 skoninių variantų. Taikydamas įvairius komponentus, Ivas pagamina nuostabiausių užpiltinių, trauktinių, likerių, tarp jų ir rogačo gėrimą (šv. Jono duonos trauktinę).

Monika nemėgo stiprių gėrimų, bet Ivas turėjo ir prošeko – silpno saldaus vyno, gaminamo iš vynuogių vyno gamybos atliekų. Tuo tarpu vyrai mėgavosi raudonuoju merlotu, kuris čia vadinamas juoduoju (crno). Namo grįžo sutemus.

Sekmadienis:  PASAULIO  PAVELDAS

 

Artėjant atostogų pabaigai, Nikša nutarė parodyti Monikai vertingiausias pajūrio architektūrines įžymybes. Pirmasis sustojimas – Šibenike. Šis 41 000 gyventojų turintis miestas pripažįstamas seniausiu grynai kroatiškuoju miestu visoje Adrijos pakrantėje. Jame ilgą laiką gyveno, dirbo ir mirė žymus kroatų architektas Jurajus Dalmatincas (1400-1473). Net 29 metus jis vadovavo Šibeniko šv. Jokūbo katedros statybai. Ši katedra ne tik įspūdingiausias pastatas mieste, bet ir žymiausias renesanso architektūros paminklas Kroatijoje. Šibeniko katedra ir visas senamiestis įtraukti į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Būdami tik 1 valandos atstumu nuo garsiojo Krkos nacionalinio parko, jie neatsispyrė pagundai aplankyti gražiausią Kroatijos karstinę upę. Upėje saugomos 7 grupės travertino krioklių, kurių bendras kritimo aukštis – 242 m. 17 krioklių yra gražiausi kalcio karbonato kriokliai Europoje. Nikša pasuko automobilį prie pačių populiariausių Roško grupės 12 krioklių. Jis norėjo ne tik išsimaudyti Krkos upėje, bet ir parodyti Monikai pačią įdomiausią etnografiniu požiūriu vietą Dalmatijoje. Tai garsiausieji, iki šiol veikiantys vandens malūnai, naudojami skalbti, vilnas karšti ir grūdus malti. Greta – 1906 m. hidroelektrinė, paversta technikos muziejumi, o netoli automobilių aikštelės veikia etnografinis muziejus.

Grįždami jaunuoliai trumpam stabtelėjo Trogire, nedideliame senoviniame miestelyje, kurio senamiestis – taip pat Pasaulio paveldo sąraše. II a. p. m. e. graikai čia įkūrė Tragurioną, kuris miestu tapo Romos imperijos laikais. Senamiestis išsidėstęs saloje ir XIII-XIV a. buvo apjuostas gynybine siena. Svarbiausias architektūros paminklas – XIII a. Šv. Jono katedra. Moniką labai sudomino katedros paradinis įėjimas su abipus durų stovinčiomis Adomo ir Ievos skulptūromis.

Papietauti nutarė čia pat. Jiems pasisekė: nacionalinio patiekalo arambašičio ilgai laukti nereikėjo. „Jis kažkuo panašus į mūsų balandėlius”, – pagalvojo Monika. Arambašičis – tai vyniotinis iš vynuogių lapų, prikimštų maltos mėsos, svogūnų, česnakų bei vaistažolių mišinio. Žiemą paprastai vyniojama į raugintų kopūstų lapus. Gaminama keraminiame puode ant lėtos ugnies apie 3 valandas. Pailsėjus laukė bene pagrindinis šios dienos objektas – Splitas.

Dabartinio antrojo šalies miesto (190 000 gyv.) Splito senamiesčio centre, prie pat jūros, puikuojasi vietinės kilmės Romos imperatoriaus Diokletiano rūmų kompleksas – trečiasis šios dienos Pasaulio paveldo objektas. O daugiau nei prieš 2000 metų čia buvo graikų gyvenvietė Aspalathos, kurią užkariavo romėnai. Tačiau vietovė tapo reikšminga tik tada, kai imperatorius nutarė pastatyti čia savo rezidenciją. 295-305 m. 6000 vergų pastatė  215 x 180 m dydžio, beveik 4 ha ploto tvirtovę primenantį pastatų kompleksą, apjuostą aukšta siena su 16 bokštų ir 4 vartais.

Pirmadienis:  ŽEMYN  UPE

 

Paskutinę dieną Monika išvyko į kalnus, kad nusileisti plaustais  Cetinos upe žemyn. Puikūs, beveik nauji plaustai jau laukė turistų. Po išsamaus instruktažo visi pasipuošėgelbėjimosi liemenėmis ir šalmais. Kiekvieno plausto gale įsitaisė instruktorius-vairininkas. Laukė 8 baisūs (nes nežinomi) kilometrai.

Cetina yra vandeningiausia Dalmatijos upė. Nors ji teturi 100 km ilgį, bet vandens joje daugiau, nei iš savo baseino pati gali susirinkti. Pasirodo, Cetina požeminiais kanalais gauna vandens net iš Vakarų Bosnijos karstinių laukų. Jos vanduo – vienas švariausių Kroatijoje.

Nuplaukus bene didesnę maršruto dalį, teko išlipti ir krantu apeiti mėgėjams beveik neįveikiamą akmenų sangrūdą. Kai instruktoriai vieni įveikė siaubingąjį slenkstį, vėl visi kartu tęsė plaukimą. Kaip ir pirmoje atkarpoje, slenksčių ir rėvų buvo pakankamai. Kelis kartus teko lipti į vandenį ir stumti plaustą nuo seklumos. Po poros valandų upė nurimo, ir netrukus laimingieji pasiekė Radmano malūną. Čia ir baigiasi visų plaustininkų kelionės.

Krante Monikos jau laukė Nikša su sausais drabužiais, o kalnų restorane ant upės kranto – garavo pietūs. Ji buvo maloniai nustebinta, ant stalo pamačius “lietuvišką” kiaušinienę su kumpiu. Pršutas – tai paprasčiausias rūkytas kumpis, bet Dalmatijoje jis vadinamas nacionaliniu valgiu. Dažniausiai pateikiamas su sūriu ir alyvuogėmis.

Į Makarską kompanija grįžo kitu keliu – per Omišą, garsųjį piratų miestą, įsikūrusį neįveikiamame Cetinos upės kanjone.

 

Taigi baigėsi Monikos ir Nikšos įtempto poilsio laikotarpis. Jeigu jums to dar maža, galite išbandyti jėgas ekstremaliomis situacijomis: lipti uolomis, skverbtis į vertikalius urvus, nardyti atviroje jūroje ar povandeniniuose urvuose – tai prieinama daugumai.

« « Dubrovnikas | Splitas » »
Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
<