Splitas

  Erikas Laiconas  2004 m.

Siaura šiaurės-rytinės Adrijos jūros pakrantės teritorija nuo Rijekos įlankos iki Škoderio ežero nuo seno vadinama DALMATIJA. Tai istorinė sritis didžiąja dalimi išsidėsčiusi dabartinėje Kroatijoje ir kartu apimanti visą Juodkalnijos pajūrį. Viena iš didelės indoeuropiečių ilyrų genčių grupės, gyvenusios Balkanų pusiasalio šiaurės vakaruose, nuo Dunojaus vidurupio iki Adrijos, ir Apeninų pusiasalio pietryčiuose, – dalmatai įsikūrė būtent čia. Pirmą kartą ilyrai minimi VI a. pr. Kr., o III a. pr. Kr. pradžioje į ilyrų gyvenamas sritis įsiveržė keltai; dalis ilyrų sukeltėjo, kiti buvo išstumti į pietus, arčiau jūros. III –I a. pr. Kr. romėnai nukariavo visas ilyrų gentis ir įkūrė Ilyrijos, o vėliau Dalmatijos provinciją. Tačiau Vidurio Dalmatija, kur dabar stovi didžiausias Dalmatijos miestas Splitas, buvo apgyventa jau akmens amžiuje, o prieš įsiveržiant į šias žemes romėnams, santarvėje su ilyrais gyveno ir graikų kolonistai. Jau tada, prieš Kristų, SALONA (dabartinis Solinas) tapo svarbia karine dalmatų baze ir uostu. Tuo pat metu egzistavo kita nedidelė dalmatų gyvenvietė ASPALATHOS (dabartinis Splitas). Manoma, kad būtent graikai šitaip ją pavadino pagal labai regione paplitusio palėpščio graikiškąjį vardą (aspalathos).

SALONA

Salona įsikūrusi vienos iš gražiausių rytinės Adrijos įlankų pakrantėje greta mažo Jadro upelio žiočių. Romėnai šį regioną pavergė 78 m. pr. Kr., kai Salona jau buvo svarbus miestas, ir netrukus gavo Romos kolonijos statusą – Colonia Martia Iulia Salona. Ilgainiui Salona tapo svarbiausiu Dalmatijos miestu: 27 m. pr. Kr. – Ilyrijos provincijos, o nuo 8 m. – Dalmatijos provincijos sostine, vadinama mažąja Roma.

Miestas augo vakarų ir rytų kryptimis, buvo apjuostas sienomis su bokštais. I a. miesto centre jau buvo įrengtas forumas, stovėjo Jupiteriui, Junonai ir Minervai skirta šventykla bei teatras, II a. pabaigoje vakarinėje miesto dalyje išaugo 4 aukštų amfiteatras, talpinęs 15.000-18.000 žiūrovų. Didelės termos, svarbi tuometinio kultūrinio gyvenimo dalis, buvo įrengtos į rytus nuo miesto centro. III-IV a. sandūroje, valdant imperatoriui Diokletianui, miestas išaugo iki 60.000 gyventojų, o statybos plėtėsi. Daug naujų migrantų iš rytų apsigyveno mieste ir jis palaipsniui tapo internacionaliu.

Krašte sparčiai plito krikščionybė, ypač po Salonos vyskupo Dujamo, vėliau paskelbto šventuoju, ir jo pasekėjų nužudymo 304 m. Vėliau, V a. pirmųjų krikščionių slaptų susitikimų vietoje buvo pastatytas krikščionių vyskupų rūmų ir bazilikos kompleksas, o Salonos vyskupas tapo visos Dalmatijos vyskupu. VI a., Bizantijos valdymo laikotarpiu, saloniečiai paskutinį kartą entuziastingai statėsi. Buvo atnaujinti vyskupų rūmai, kuriuose vyko sinodai.

Tačiau miesto sienos ilgainiui jau nebegalėjo apsaugoti jo gyventojų nuo priešų. Pietų slavai įsiveržė į Romos imperiją VI a. Nors žinių apie tai išlikę nedaug, slavų persikėlimo per Dunojų 551 m. poveikis buvo katastrofiškas. Ištisos imperijos provincijos – Ilyrija, Makedonija, Trakija ir Dalmatija – tapo viena didele “Slavija”. Migruojančių genčių dinamizmas darė didelę įtaką visiems jų kaimynams. Ten, kur ankstesni gyventojai nebuvo sunaikinti ar asimiliuoti, jie paprasčiausiai buvo išstumti. Ši suirutė Balkanuose ir Dunojaus baseine truko beveik tris šimtmečius.

615 m. užplūdę avarai ir slavai sunaikino Saloną. Gyventojai pasklido po apylinkes: vieni išsikraustė į salas, kiti persikėlė į imperatoriaus rūmus Aspalate. Tuo tarpu sugriautos Salonos pakraštyje atėjūnai, dabartinių kroatų protėviai, ėmė kurti naują miestą Soliną.

Dabar apsilankę buvusioje didingoje Salonoje, berasite tik antikinių griuvėsių liekanas…

IMPERATORIUS

Gajus Valerijus Aurelijus DIOKLETIANAS (Diocletianus), kurio tikrasis vardas Diocles, gimė 245 m. Dioklėjoje (prie Salonos) buvusio vergo šeimoje. Išgarsėjo karo tarnyboje – buvo gvardijos viršininku, provincijos gubernatoriumi. Mirus imperatoriui, 284 m. kariuomenės vadų buvo paskelbtas Romos imperatoriumi.

Norėdamas sutvarkyti imperiją ir apginti ją nuo priešų, ėmėsi radikalių reformų. Stiprindamas centrinę, t. y. imperatoriaus valdžią, 286 m. savo bendravaldžiu (antruoju augustu) paskelbė Aurelijų Maksimianą, kuris rezidavo Milane ir valdė vakarinę imperijos dalį. Tuo tarpu pats iš Nikomedijos (dab. Izmitas Turkijoje) tvarkėsi rytinėje dalyje. Civilinė valdžia buvo atskirta nuo karinės. Per 21 viešpatavimo metus, kurie laikomi “naujos imperijos kūrimu”, Diokletianui labiausiai sekėsi karo reikaluose – sėkmingi karai su kaimynais, numalšinti sukilimai,…

Tačiau ne viskas klostėsi kaip jo buvo sumanyta. Labai išaugo kariuomenė, o su ja kartu ir biurokratinis aparatas. Finansų srityje buvo reformuota mokesčių sistema, sudarytas imperijos kadastras. Nors mokesčiai buvo geriau surenkami, o kainų kilimas kontroliuojamas, tačiau ekonominės reformos nedavė lauktų rezultatų.

Nepasisekė jam ir paremti savo reformuotos imperijos viena valstybine religija. Krikščionių persekiojimais ir jų žudymais norėta likviduoti jų bendruomenes. 303 m. Diokletianas liepė sugriauti visas krikščionių bažnyčias ir sudeginti visas biblijas. Šis didysis persekiojimas truko 13 metų, tačiau pernelyg didelės represijos nepasiteisino. Nuo to krikščionybė tik dar labiau sutvirtėjo.

304 m. Romoje buvo surengtos didelės triumfo iškilmės, bet jos buvo jau paskutinės. Dar po metų Diokletianas, kartu su savo bendravaldžiu Maksimianu, atsisakė sosto ir pasitraukė į savo gimtąją Dalmatiją. Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, imperatorius Diokletianas apsigyveno didžiuliuose rūmuose ant jūros kranto netoli savo gimtinės. Jo aštuoniakampis mauzoliejus išliko kaip krikščionių bažnyčia – ar ne likimo ironija, kad tokios amžinojo poilsio vietos susilaukė paskutinysis iš didžiausių krikščionybės persekiotojų. Mirė jis Salonoje tarp 313-316 m. Palaikų buvimo vieta nežinoma…

AKVEDUKAS

Tik 5 km antikinę Saloną skiria nuo moderniojo Splito. Važiuojant šiuo keliu, rytinėje kelio pusėje negalima nepastebėti 9 km ilgio romėnų akveduko, kurio paskirtis buvo tiekti vandenį imperatoriaus rūmams nuo Jadro upės ištakų. 180 m ilgio vadinamasis “sausasis tiltas” yra geriausiai išsilaikiusi jo dalis, pastatyta iš didžiulių akmens blokų ant milžiniškų atramų, skiriančių įspūdingas arkas. Šis senovinis vandentiekis tebeveikia…

RŪMAI

Diokletiano rūmų kompleksas buvo baigtas 305 m. Per 10 metų 6.000 vergų pastatė 215 x 185 m dydžio, beveik 4 ha ploto, tvirtovę primenantį pastatų kompleksą, apjuostą aukšta siena su 16 bokštų ir 4 vartais. Statybai buvo naudojama klintis iš Bračio salos ir Trogiro akmens laužyklų. Specialiai iš Egipto atgabenti sfinksai ir liūtai puošė centrinę rūmų dalį, o vidaus patalpos buvo išdekoruotos marmuru. Į rūmus galima buvo patekti iš visų pusių: vakariniai – “geležiniai” ir rytiniai – “sidabriniai” vartai buvo pagalbiniai, o patys mažiausieji pietiniai – “bronziniai” buvo pasiekiami tik iš vandens, nes Adrijos jūra skalavo pietinę rūmų sieną.

“AUKSINIAI  VARTAI” – tai pagrindiniai, didžiausi ir labiausiai išpuošti šiaurinėje sienoje įrengti vartai, nukreipti į sostinę Saloną. Jie dekoruoti nišomis, piliastrais ir pusapskritimėmis arkomis virš įėjimo. Kadaise virš karnizo stovėjo 4 valdovų statulos. Pro šiuos paradinius vartus patenkama į šiaurinę dalį, kurioje Romos laikais buvo imperatoriaus tarnautojų ir gvardijos gyvenamieji pastatai, dirbtuvės ir labai didelis audimo cechas. Gatve, dabar vadinama Diokletiano vardu, galima patekti į patį komplekso centrą.

PERISTILIS – tai pagrindinė rūmų aikštė, kur susikerta dvi pagrindinės gatvės. Iš vakarų ir rytų aikštę apriboja kolonados, kiekviena iš 6 marmuro ir granito kolonų, laikančių arkas, išpuoštas vainikais. Iš pietų aikštę uždaro Prierūmis (įėjimas į pačius rūmus) su 4 granito kolonomis, laikančiomis trikampį frontoną. Kairėje puikuojasi autentiškas sfinksas. Antikos laikais Peristilis atliko vestibiulio į imperatoriaus patalpas paskirtį ir buvo skirtas Diokletiano kultui: liepos 21-ąją čia būdavo švenčiamas “jo dieviškasis” gimtadienis.

PRIERŪMIO kupolas su atviru skliautu kadaise buvo išpuoštas puikiomis mozaikomis. Toliau pietų kryptimi, už sekančių durų, esantis portikas, anksčiau buvo atviras į jūros pusę. Abiejose jo pusėse buvo imperatoriaus patalpos: pietvakarinėje dalyje – gyvenamosios, o pietrytinėje – reprezentacinės. Terminės maudyklos buvo įrengtos abiejose pusėse. Deja, šio gyvenamojo aukšto imperatoriškosios patalpos neišlikę – jas suniokojo Salonos gyventojai, rekonstruodami viską pagal savo poreikius. Griaudami ir perstatinėdami naujieji gyventojai šiukšlėmis ir statybinėmis medžiagomis užpylė pamatinio aukšto patalpas, tuo būdu jas “užkonservuodami”. Tai jas ir išgelbėjo iki mūsų dienų. Nusileiskime į autentiškiausią rūmų dalį ir mes…

PAMATINIO  AUKŠTO  PATALPOS pietinėje rūmų komplekso dalyje buvo pastatytos žemės lygyje ir turėjo atlikti pagrindo viršutiniajam aukštui paskirtį. Kai kurie skliautuoti kambariai, esantys po imperatoriaus apartamentais, buvo naudojami kaip sandėliai. Kada rūmai buvo statomi, jūros lygis buvo 1,3 m žemiau negu šiuo metu. Dabar gi pamatinio aukšto grindys yra vos 15 cm aukščiau vidutinio jūros lygio. Todėl dar visai nesenai turėta didelių problemų su nuotėkomis, kurios net 30 cm sluoksniu buvo apsėmę grindis. Vakarinėje dalyje buvo rastos ankstyvųjų viduramžių aliejaus preso liekanos. Tai Salonos gyventojai vieną iš apatiniųjų patalpų pritaikė aliejaus gamybai. Rytinėje dalyje buvo rastas 155 x 156 cm marmurinis valgomojo kambario stalas. Per daugiau nei 40 metų trukusius kasinėjimus iš 50 pietinės rūmų komplekso dalies pamatinio aukšto patalpų 41 yra atkasta ir atstatyta. Bet grįžkime į dienos šviesą…

Buvęs DIOKLETIANO  MAUZOLIEJUS, statytas tuo pat metu kaip ir rūmai, iš išorės buvo aštuoniakampis statinys su 24 korintietiškomis kolonomis, kadaise laikiusiomis skliautą. Į mauzoliejų vedė 16 laiptų, iš šonų įėjimą saugojo 4 sfinksai. Apskritiminis mauzoliejaus vidus išpuoštas medalionais su Diokletiano, jo žmonos Priskos, dukters Valerijos, dievo Hermio atvaizdais ir medžioklės scenomis. Ilgainiui Diokletiano palaikai buvo pašalinti, o mauzoliejus VII a. perstatytas į šv. Marijos bažnyčią, žinomą kaip šv. Dujamo, miesto globėjo, katedra.

Buvusi antikinė JUPITERIO  ŠVENTYKLA – tai keturkampis pastatas su 6 kolonų priestatu ir turtingai dekoruotu portalu. VIII a. šventykla buvo perstatyta į Krikštyklą.

Šiuose rūmuose niekada negyveno joks valdantis imperatorius – tik buvę. Pirmiausia 305-316 m. pats Diokletianas, vėliau jo šeima. Manoma, kad čia buvo pasislėpęs ir mirė paskutinysis V. Romos imperatorius Romulas Augustulas.

Romėnų laikais, būdamas sostinės Salonos šešėlyje, Aspalatas neturėjo perspektyvų plėstis. Negelbėjo net ant jūros kranto besipuikuojantys imperatoriaus rūmai. Ir tik pabėgėliai iš Salonos, ilgainiui nebetilpdami rūmų komplekso sienose, peržengė jas prieš tai aplipdę chaotiška viduramžių statybine mišraine.

Dabar šis, geriausiai išsilaikęs romėnų architektūros paminklas visoje Kroatijoje, yra Pasaulio paveldo dalis. Tačiau neskubėkite daryti išvadų, kai pamatysite tai savo akimis. Tik po penkerių reguliaraus lankymosi Splite metų aš supratau: ‘man TAI negražu, bet nepaprastai įdomu’!

Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
<