Dubrovnikas

Erikas LAICONAS 2002

Išspausdinta žurnale „Kelionės ir pramogos“ 2002 m. Nr. 5

 

“Jeigu Pasaulyje būtų keletas Dubrovnikų, tik vienas jų būtų tikrasis Dubrovnikas:
originalus, autentiškas ir vienintelis, sukurtas iš akmens ir šviesos.
Viduržemio jūra jungia jį su žemynais, civilizacijomis ir tautomis.
Neprilygstamasis Dubrovnikas.” [J.Kaštelanas].

DABARTIS

Dubrovnikas – per 30 000 gyventojų ir daugiau nei 1 300 metų istoriją turintis Kroatijos miestas kurortas. Įsikūręs tarp vešlios Adrijos jūros pakrantės subtropikų augmenijos (alyvmedžiai, figmedžiai, migdolai, citrusai, kiparisai, palmės, ananasai, granatai, oleandrai), švelnaus klimato juostoje ir vienoje iš saulėčiausių Pietų Europos vietų (liepos mėnesį – 12 valandų per dieną ir 150 saulėtų dienų per metus), miestas pelnytai vadinamas Adrijos perlu. Klimatas čia – mediteraninis, su sausa ir karšta vasara (vidutinė oro temperatūra liepą +24,50C), švelnia ir drėgna žiema (vidutinė oro temperatūra sausį +90C) bei gana šiltais ir drėgnais pavasariu bei rudeniu (730 mm kritulių per metus), yra analogiškas Prancūzijos Žydrojo kranto klimatui. Didelę reikšmę tam turi ir daugiau kaip 2 kilometrų aukščio Dinarų kalnynas, užstojantis miestą nuo šiaurinių oro masių. Miestas ir jo apylinkės siūlo puikias galimybes sportinei, pramoginei ir rekreacinei veiklai ant vandens ir po vandeniu, pakrantėje ir sporto aikštynuose. Kurorte taip pat gydomos kvėpavimo takų ir nervų sistemos ligos.

Vienas reikšmingų pasaulio kultūros įvykių yra nuo 1950 metų rengiamas Dubrovniko vasaros festivalis. Jis vyksta kasmet nuo liepos 10 iki rugpjūčio 25 d. Spalvinga festivalio atidarymo ceremonija vyksta senamiesčio aikštėje priešais Sponzos rūmus. Joje dalyvaujantys aktoriai būna apsirengę senoviniais Dubrovniko aukštuomenės drabužiais ir primena Nepriklausomos Respublikos laikus. Ne tik turistai, bet ir visi miesto gyventojai iki paryčių dainuodami ir šokdami dalyvauja vadinamojoje Dubrovniko naktyje. Tuo metu daugelis patalpų, atvirų terasų ir aikščių tampa scenomis, kuriose garsūs pasaulio aktoriai vaidina žinomų šalies ir užsienio autorių kūrinius.

Tačiau labiausiai keliautojus į Dubrovniką vilioja kultūros ir istorijos paminklų gausa, ypač turtinga ir susižavėjimą kelianti miesto-valstybės istorija. Visas Dubrovniko senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

PRAEITIS

Kadaise čia, uolėtoje salelėje, buvo ilyrų genties dalmatų žvejų gyvenvietė, į kurią iš VII a. sugriauto kaimyninio antikinio Epidauro (Epidaurum) atsikėlė buvę jo gyventojai, kurie, kaip ir venecijiečiai,  vadino ją Ragūza (Ragusinum, Ragusa). Kitoje, šiaurinėje, kanalo, skyrusio salelę nuo žemyno, pusėje VII ir VIII a. buvo slavų gyvenvietė, vadinta Dubrava (Ąžuolynu). Iš to vėliau ir kilo Dubrovniko vardas. Ilgainiui kanalas buvo užpiltas (dabar jo vietoje – centrinė senamiesčio gatvė Placa), o XIII a. abi gyvenvietės susijungė į vieną miestą, kuriame daugumą gyventojų sudarė slavai. Tuo metu miestas buvo apjuostas aukštomis gynybinėmis sienomis. Iš pat pradžių Dubrovnikas garsėjo kaip laisvas miestas, tačiau XII a. pabaigoje jis priklausomas nuo Bizantijos, 1205-1358 nuo Venecijos, 1358-1526 – nuo vengrų-kroatų karalių, o 1526-1806 nuo Turkijos. XII-XIX a. miestas su apylinkėmis ir keliomis salomis priklausė Dubrovniko Respublikai (Dubrovačka Republika) ir buvo jos sostinė.

Valdžia respublikoje priklausė iš aristokratų šeimų atstovų sudarytai Didžiajai Večei (Tarybai), kuri rinkdavo Senatą ir vykdomąją valdžią – Mažąją Večę. Aukščiausias Dubrovniko pareigūnas kunigaikštis buvo renkamas tik vienam mėnesiui ir turėjo labiau simbolinę nei realią valdžią. Tuo tarpu turtingieji miestiečiai (dirbtuvių savininkai, pirkliai) turėjo didelę įtaką ekonomikai, bet respublikos valdyme nedalyvavo.

Paprasti žmonės užsiiminėjo žvejyba, žemdirbyste, o nuo X a. ir prekyba. Vėliau suklestėjo amatai. Dubrovnikas buvo Apeninų ir Balkanų pusiasalių tarpininkas. Miestas augo ir turtėjo. XIV-XV a. neskaitant Venecijos (Venezia) ir Ankonos (Ancona) Dubrovnikas buvo reikšmingiausias jūreivystės ir prekybos centras Adrijos jūroje.

XV-XVI a. – Dubrovniko aukso amžius. Valdžios išminties dėka respublika klestėjo. Jau XV a. miestas turėjo 300 laivų, jo prekybinės kolonijos (faktorijos) buvo išsidėsčiusios visuose Balkanuose, Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantėse. Nepriekaištingai veikė Balkanų vidaus prekybos tranzitas.  Visi prekybininkai privalėjo mokėti iždui 1 % pelno mokestį, ir tai buvo pagrindinis valstybės pajamų šaltinis. Dėl didelio turkų agresyvumo Balkanuose, 1525 metais Dubrovniko Respublika priėmė Turkijos globą, sutikdama mokėti kasmetinę duoklę. Kita vertus ji įgijo teisę tik už 2 % muitą prekiauti visoje Turkijos imperijos teritorijoje. Tuo būdu XV a. vienintelis Dubrovniko konkurentas ir priešininkas buvo Venecijos Respublika. Visa tai nepaprastai pakėlė žmonių gerovę. Suklestėjo mokslai, architektūra, literatūra ir menai. Čia gyveno ir dirbo žinomi fizikai ir matematikai R. Boškovičius ir M. Getaldičius, poetas A. Čubranovičius, dramaturgas M. Držičius. Dubrovniko rašytojas Ivanas Gunduličius (1589-1638) istorinėje poemoje “Osmanas” (1626) šlovino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujamos 70 000 lietuvių, lenkų ir ukrainiečių kariuomenės 1621 metų pergalę ties Chotinu prieš tris kart didesnę sultono Osmano II turkų kariuomenę.

XVII a. visuotinė Viduržemio jūreivystės krizė palietė ir Dubrovniką, o 1667 metų katastrofiškas žemės drebėjimas nusinešė tris ketvirtadalius Respublikos gyventojų gyvybes. Šalis buvo priversta atkakliai kovoti už savo egzistavimą ir politinę nepriklausomybę. XVIII a. Dubrovnikas atstatė savo laivyną ir atkūrė prekybą. Tačiau 1806 metais Dubrovniką okupavo Napoleonas, kuris 1808 metais panaikino Respubliką. 1813 metais šalis patyrė anglų okupaciją, o nuo 1815 metų Vienos Kongreso sprendimu kartu su visa Dalmatija atiteko Austrijai. Habsburgai visą Kroatiją, o kartu ir Dubrovniką valdė iki 1918 metų.

XX a. antroje pusėje Dubrovniko miestas pergyveno antrąjį aukso amžių. Suklestėjimą sąlygojo valdžios politika, palankios tarptautinio turizmo aplinkybės ir su tuo susijusios didžiulės investicijos. Po 1991 metų Kroatijos nepriklausomybės paskelbimo tų pačių metų spalį prasidėjo žiauri serbų agresija, kurios metu Dubrovnikas priešų apsuptas kentėjo net aštuonis mėnesius. Bombardavimais buvo siekiama jį visiškai sugriauti ir sudeginti. Brutaliausias oro antpuolis įvyko 1991 12 06.

Dabar, praėjus dešimčiai metų nuo šio barbariško karo, beveik neliko jokių sugriovimų žymių, ir vėl turistai iš viso pasaulio plūste plūsta į Dubrovniką pamatyti vieno gražiausių pasaulio miestų. Pasivaikščiokime po jo senamiestį ir mes…

SENAMIESTIS

 Turistų grupės pažintį su miestu paprastai pradeda iš vakarų pusės ir į senamiestį patenka pro Pilos vartus, iš viršaus saugomus miesto globėjo šv. Blažiejaus. Iškart už jų galima pasirinkti, ar lipti pasižvalgyti nuo miesto sienų (1,30 JAV dol.), ar užsukti į Pranciškonų vienuolyno (XIV a.) bažnyčią ir muziejų, kuriame taip pat rasime vieną seniausių Europoje vaistinių (įkurta 1317m.). Bet dažniausiai stabtelima prie Onufrijaus didžiojo šaltinio (1438m). Čia mėgstamiausia turistų susitikimo vieta. Atsigaivinę šviežiu kalnų vandeniu, eikime tiesiai į rytus.

Esame Placoje, 298 metrų ilgio centrinėje senovinio Dubrovniko gatvėje. Jos paprastumas atspindi viso senamiesčio harmoniją. Gatvė susiformavo XIII a., tačiau iš puošnių gotikinių ir renesansinių rūmų po 1667 metų žemės drebėjimo beveik nieko neliko. Todėl dabar abipus gatvės matome tipiškus barokinius gyvenamuosius namus su parduotuvėmis pirmame aukšte. Tai ne tik puikus suvenyrų prekybos centras, bet ir visų masinių miesto renginių vieta. Rytiniame Placos gale centrinės miesto aikštės viduryje stovi Rolando kolona. 1418 m. balto akmens skulptūroje pavaizduotas grafas Rolandas, herojinės prancūzų poemos “Rolando giesmė” karžygys, tariamai išgelbėjęs Dubrovniką nuo saracėnų.

Tos pačios aikštės pietinėje dalyje stovi labai dekoratyvi barokinė Šv. Blažiejaus bažnyčia, pastatyta 1715 metais vietoj čia buvusios ir žemės drebėjimo bei gaisro sunaikintos ankstesniosios. Pasak Dubrovniko kronikų šv. Blažiejus miesto globėju tapo 972 metais, kai senelio pavidalu apsireiškė Katedros kunigui ir perspėjo apie atplaukusio Venecijos laivyno planuotą klastą. Taip jis užkirto kelią naktiniam užpuolimui ir išgelbėjo miestą. Šv. Blažiejaus buvo vaizduojamas Dubrovniko vėliavoje ir ant Respublikos monetų. Daug jo skulptūrinių atvaizdų puošia miesto sieną, o paauksuota sidabrinė jo skulptūra stovi Šv. Blažiejaus bažnyčioje.

Šiaurinę aikštės pusę puošia Divonos rūmai, populiariai vadinami Sponza. Šis XVI a. pradžios gotikinis-renesansinis pastatas buvo nepaprastai svarbus. Jis vienu metu talpino muitinę, monetų kalyklą, ginklų saugyklą, Respublikos iždą, matų rūmus ir banką. Čia taip pat rinkdavosi Dubrovniko akademija, kur labiausiai išsilavinę bendruomenės nariai diskutuodavo apie literatūrą, meną ir mokslus. Dabar Sponzoje įsikūręs vienas geriausių Europoje Dubrovniko archyvas.

Rytuose Placa baigiasi Muitinės vartais, dešiniau kurių stiebiasi 30 metrų aukščio Miesto varpo bokštas (Gradski zvonik), pastatytas 1929 metais vietoj anksčiau čia stovėjusio apgriauto XV a. pirmtako. Piečiau bokšto trijų aukštų XIX a. pastate su vėliavomis dabar įkurdinta Rotušė, kur kadaise senajame pastate posėdžiaudavo Didžioji Večė.

Į pietus nuo Šv. Blažiejaus bažnyčios atrandame kitą, ne mažiau svarbią aikštę. Pirmiausia joje aplankykime Kunigaikščio rūmus (Knežev dvor). Tai vienas iš reikšmingiausių pasaulietiškos architektūros paminklų visoje Kroatijos pakrantėje ir buvęs Dubrovniko Respublikos administracinis centras. Šioje vietoje XII a. stovėję rūmai sugriuvo nuo parako sprogimo 1435 metais. Po to ir buvo pastatyti šie, sumažintus Venecijos Dožų rūmus primenantys, gotikiniai rūmai, kurie patyrė dvi rekonstrukcijas – renesansinę po 1463 metų sprogimo ir barokinę po 1667 metų žemės drebėjimo. Rūmuose gyveno ir dirbo Dubrovniko kunigaikštis. Juose taip pat buvo Senato būstinė, Respublikos administracija, prisiekusiųjų taryba, teismas, arsenalas, parako sandėlis ir kalėjimas. Iš Kunigaikščio rūmų į Didžiosios Večės rūmus veda durys, virš kurių lotyniškas užrašas perspėja valdžios vyrus: “OBLITI  PRIVATORUM  PUBLICA  CURATE”  (Pamiršk savo reikalus ir rūpinkis valstybiniais). Rūmų atriume stovi vienintelis Respublikos paminklas savo piliečiui – M. Pracatui, turtingam laivo kapitonui ir pirkliui, kuris visą savo turtą padovanojo Respublikai. Dabar rūmuose yra nepaprastai vertingas Dubrovniko miesto muziejus (1,30 JAV dol.).

Kunigaikščio rūmų kaimynystėje aikštę iš pietų uždaro barokinė XVII-XVIII a. Marijos dangun ėmimo katedra (Katedrala uznesenja Marijina), stovinti vietoj XII a. ir X a. buvusiųjų. Katedroje galima aplankyti lobyną. Nuo Katedros galima pasukti tiesiai į vakarus ir siauromis gatvelėmis pasiekti miesto sienos kampą, kur pagal rodykles nesunku surasti du labai įdomius muziejus – Jūreivystės (1,30 JAV dol.) ir Akvariumą (2 JAV dol.). Čia taip pat rasime antrąjį iš trijų užlipimą ant miesto sienų.

Dubrovniko miesto sienos – tai vienas didžiausių fortifikacinių paminklų Europoje. Pradėta statyti VI a., tačiau įsibėgėta tik XI a., o daugiausia pastatyta XV-XVI a. ir galutinai baigta tik XVII a. Sienos, vietomis siekiančios 22 metrų aukštį, ilgis – 2 km. Jūros pusėje sienų storis tik 1,5-3 metrai, tuo tarpu sausumoje, priešų atžvilgiu pavojingiausioje pusėje, jos sustorėja iki 4-6 metrų. Siena sutvirtinta 16 papildomų bokštų ir 3 kampiniais fortais. Iš pietryčių miestą ir uosto prieigas gynė šv. Jono fortas, pastatytas 1346 metais ir stipriai išplėstas iki dabartinių gabaritų XVI a. Pietvakariniame kampe XV a. pastatyto Bokaro forto pareiga – ginti Pilos vartus ir jų prieigas. Na, o šiaurės vakariniame kampe nuo XV a. virš viso miesto dominuoja turistų lankomiausias Minčetos forto bokštas.

Tačiau norint susidaryti visiškai pilną viduramžių Dubrovniko vaizdą, būtina aplankyti dar 2 išorinius miestą gynusius fortus. Rytinę miesto dalį iš sausumos, Pločės vartus ir uostą saugojo didžiulis Revelino fortas, kurio plačiose terasose dabar vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.

Vakaruose už miesto ant 37 metrų aukščio siauro uolėto kyšulio, iš trijų pusių apsuptas jūros, stūkso įspūdingiausias ir seniausias (pradėtas 1018 metais, bet baigtas tik XVI a.) Laurencijaus fortas. Senovėje forto paskirtis buvo apsaugoti miesto vakarinę dalį nuo Venecijos laivyno. Nuo jūros pusės forto sienų storis siekia 4-12 metrų. Vasaros festivalių metu čia vaidinamos pačios žymiausios pasaulio dramos. Jei apsilankysite jame, virš įėjimo į fortą išvysite lotynišką užrašą:  “NON  BENE  PRO  TOTO  LIBERTAS  VENDITUR  AURO”  (Laisvė brangesnė už visą pasaulio auksą).

Laisvės simbolių Dubrovnike nepamatysi. Čia jie nereikalingi. Prie laisvės dubrovnikiečiai priprato labai senai – daugiau nei prieš 1300 metų. Tai jiems natūrali būsena. Jų mieste jautiesi puikiai – laisvas tarp laisvų. Aplankykite ir Jūs laisvąjį Dubrovniką.

Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
SATI-it atvirojo kodo sprendimai
Gyvenu zaliai logotipas
Visits.lt - Sužinok daugiau apie savo svetainės lankytojus