Velebitas

Erikas LAICONAS

2004 m.

Išspausdinta žurnale „Kelionės ir pramogos“ 2004 m. Nr. 5+6

 

VELEBITAS

VIENIŠIAUS  KLAJONĖS  BRUNDO  PALIKUONIŲ  PĖDOMIS

 

 

Taip susiklostė, kad pastarieji penkeri mano gyvenimo metai yra susiję su nuostabia šalimi – Kroatija. Ten aš praleidžiu vasaras, ten aš dirbu ir ilsiuosi. Tačiau kuo geriau pažinau šį kraštą, pamilau jo žmones ir jų dainas, supratau jų gražią kalbą ir papročius, tuo labiau panorau daugiau keliauti po šalį, pasiekti slapčiausius jos kampelius. Praeitą rugsėjį nutariau praleisti Velebite ir vienas pavaikštinėti sunkiai praeinamomis ir mažai lankomomis kalnų vietomis, taip romantiškai Vladimiro Nazaro (1876-1949) aprašytomis patriotinėje poemoje “Lokys Brundas” (1915).

 

Savo plotu Vilniaus rajoną šiek tiek pranokstantis Velebitas yra didžiausias Kroatijos ir ilgiausias Dinarų kalnyno kalnų masyvas, apie 150 km iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsęs pagal Adrijos jūrą. 1981 m. įkurtas Velebito gamtos parkas apima net 2000 km² plotą. Aukščių skirtumas parke – nuo 0 iki 1757 m virš jūros lygio. Parke yra išskirtos mažesnės saugomos teritorijos: Šiaurės Velebito ir Paklenicos nacionaliniai parkai, Haidukų kukų ir Rožanų kukų draustiniai. Šiems didingiems kalnams būdingos stačios uolos, nuoga pakrantė ir kontinentinės Likos pusės miškingumas, augmenijos ir gyvūnijos gausa. Pagrindinis kalnų geologinis ypatumas – karstas, sukūręs šį unikalų, gražiausią Kroatijoje kalnų kraštovaizdį. Dėl išskirtinės savo vertės dar 1978 m. Velebitas buvo paskelbtas Pasaulio biosferiniu rezervatu.

 

ŠIAURĖS  VELEBITAS

Uola auga,
Uola žydi,
Uola kvepia,
Uola sensta,
Uola miršta…
Uola yra karsto gėlė.
(B.Ostojičius)

 

Kelionę nutariau pradėti Sėnyje. Kadangi atvykau 2.30 val. nakties, teko tenkintis nakvyne paplūdimyje. Žvarbokas rytas prasidėjo nuo šaltų pusryčių ir pažinties su geraširdišku tuščių butelių kolekcionieriumi. Tik 6 000 gyventojų turintis, bet labai turtingos praeities miestelis įsikūręs patogiausioje vietoje, kur trumpiausias kelias iš sostinės Zagrebo atsiremia į Adrijos jūrą. Neturėdamas pakankamai laiko garsiajai miesto Nehajaus tvirtovei ir šv. Marijos katedrai, netrukus atsidūriau Šv. Jurgio gyvenvietėje, iš kur pakeleivingu automobiliu nesunkiai pasiekiau Krasną – paskutinį kaimą Velebito priekalnėse. Dvi valandos pėsčiomis miško keliais bei takeliais ir štai aš prie nacionalinio parko šiaurinio posto, kur radau ant suolo miegantį mokesčio paėmėją.

Šiaurės Velebito nacionalinis parkas – jauniausias šalyje, įkurtas tik 1999 m. Kadaise kalnų slėniuose gyventa žmonių, auginusių avis, ožkas, karves, arklius. Trumpomis vasaromis jie išgindavo gyvulius aukštyn į kalnus, kur turėdavo laikinuosius kalnų būstus, kur nedideliuose nuo akmenų atkovotuose ploteliuose augindavo daržoves. Dabar čia jų beliko vos viena šeima, gyvenanti parke vasarą. Pakeliui kur ne kur mačiau senuosius gyvenimus primenančias būstų liekanas. Su žmonėmis iš kalnų pasitraukė ir medžioklė, kuri vos neišnaikino kai kurių gyvūnų rūšių. Dabar parke iš didžiųjų žinduolių galima sutikti vilkų, lūšių, laukinių kačių, gemzių, ir, žinoma, lokių. Pirmąjį lokio Brundo palikuonį aš sutikau labai netikėtai, vos 15 minučių atstumu nuo parko posto. Stabtelėjęs takelyje ir vis žvairuodamas į mane jis paskubomis pasišalino į tankmę. Kiti susitikimai buvo neakivaizdiniai – šviežių išmatų krūvelė ar pradraskyta velėna dažnai pasitaikydavo mano kely. Kur tik įmanoma, Velebitas apaugęs mišku, teikiančiu prieglobstį ne tik gyvūnams, bet ir paukščiams. Kurtiniai – bene didžiausia skraidanti parko įžymybė. Dienomis ant takų ar uolų saulėje šildosi gyvatės, driežai, spalvingus žiedus lanko ryškiasparniai drugeliai, vakarais saulėlydį paįvairina besimaitinančių šikšnosparnių skrydžiai. Žodžiu, net rudenį, kai turistų kalnuose beveik nėra, keliaudamas nesijaučiau vienišas – buvo ką stebėti ir aš pats nuolat buvau stebimas.

Zavižaną, patį aukščiausią kalnų namelį Kroatijoje, 1594 m aukštyje, miškui pasibaigus pasiekiau 13.30 val. Čia apsistojau nakvynei. Namelyje yra 28 lovos (gali miegoti iki 40 turistų), elektra, lauko tualetas. Virtuvėje – vanduo, krosnis, dujinė viryklė, visi indai bei įrankiai. Prausimosi galimybių, kaip ir beveik visur Velebite, deja, nėra. Bet už tai puikus vaizdas į jūrą ir kalnus. Kiek pailsėjęs įkopiau į gretimas viršūnėles – Didįjį Zavižaną (1676 m), Vučiaką (1645 m), aplankiau garsųjį Velebito botanikos sodą, 1966 m. įsteigtą 1480 m aukštyje. Čia per 30 ha plote ne tik natūraliai auga, bet ir perkelta daug kitų Velebito augmenijos rūšių. Prie kiekvieno augalėlio įrengti užrašai padeda susigaudyti šioje gamtos įvairovėje.

Premužičiaus take pasitikau kitą vėsų rytą. Šis unikalus 50 km ilgio takas buvo nutiestas 1930-1933 m. – nuo Zavižano iki Baške Oštarijaus per šiaurinį ir vidurinį Velebitą. Statybai vadovavo žinomas miškų inžinierius, kalnų turistas ir speleologas Antė Premužičius. Takas atvėrė galimybę be didelių pastangų pasiekti ir pereiti gražiausias Kroatijoje Velebito kalnų vietas, kurios dėl nepaprastai raižyto reljefo šiaip būtų beveik nepasiekiamos. 9.30 val., palikęs kuprinę meškoms saugoti, nutariau įlipti į Gromovačios viršūnę (1675 m). Tai dominuojantis kukas, nuo kurio atsiveria tikrai įspūdinga panorama. Kroatų kalba kukas reiškia klubinkaulį, o kalnų toponimikoje taip vadinama uolos viršūnė kalno keteroje arba aukšta pavienė uola.

Rožanų kukai, prasidedantys iškart nuo Gromovačios, – gražiausia Velebito vieta. Čia ~18 km² plote priskaičiuojama per 50 akmens smailių (visos per 1600 m aukščio virš jūros lygio), siekiančių kartais net 200 m santykinį aukštį. Jos stebina savo formomis, primenančiomis bokštus, obeliskus… Čia matoma visa paviršinių ir požeminių karstinių formų įvairovė: atlikuonys, svaiginantys skardžiai, siauri plyšiai, gilios bedugnės, prarajos, šuliniai, urvai… 1995 m. slovakų speleologai čia atrado ir vėliau prasiskverbė į 1000 m gylio Slovakų prarają (Slovačka jama). Tai tikra karsto gamtos enciklopedija. Todėl čia įsteigtas Rožanų kukų draustinis. Patys žymiausieji kukai yra Novotno, Rosijaus ir Premužičiaus. Toliau takas pakyla iki savo aukščiausio taško (1620 m) ir netrukus atveda prie Rosijaus kalnų namelio, pastatyto 1929 m. 1580 m aukštyje. Tai tik 10 vietų pastatas be patogumų, tačiau galintis sutalpinti iki 20 turistų. Yra geležinė krosnelė ir vidinis vandens rezervuaras. Kadangi vandens buvo pakankamai, nutariau čia įsikurti nakvynei. Papietavęs išskubėjau į sunkiausiai praeinamas ir rečiausiai lankomas parko vietas. Varginantis pakilimas į Vartų balną keitėsi ne mažiau sudėtingu nusileidimu nuo Rožanų kukų.

Haidukų kukus pasiekiau tik perėjęs Lubenovo vartus ir artimiausioje kryžkelėje pasukęs kairėn. Sunkiai pastebimas takas apie valandą vedė mane į aukščiausią Haidukų kukuose Golubičiaus viršūnę (1650 m). Vos 2,5 km skiria šią vietą nuo Rožanų kukų, tačiau čia nepalyginamai laukiniškesnė teritorija už aną. Vaikšto čia ne daug kas – tik labai patyrę keliautojai. Juk čia yra vietų, kur dar nėra žengusi žmogaus koja! Kaip ir visame parke čia išimtinai vyrauja klintys ir dolomitas. O tai sąlygoja požeminių ertmių išplitimą. Beje, čia 1475 m virš jūros lygio aukštyje buvo atrasta Luko praraja (Lukina jama), giliausia ne tik Kroatijoje, bet ir visoje pietryčių Europoje (1392 m gylio). Pavadinta ji žymaus kroatų speleologo, žuvusio Velebite 1992 m. karo su serbais metu, Ozreno Lukičiaus, pravarde Luka, vardu. Būtent šioje prarajoje 2001 m. buvo pagerintas 22 metus man priklausęs Lietuvos gylio urvuose rekordas. Haidukų kukų draustinis yra mažiausiai šalyje ištyrinėta teritorija. Čia šeimininkauja tik lokio Brundo gentainiai. Abiejuose draustiniuose kartu žinoma per 150 urvų, tarp jų ir antroji pasaulio vertikalė – Patkov Gušt (553 m gylio šulinys)!

Pro Didžiojo Lubenovo laukymę grįžęs į Premužičiaus taką pavakare pasiekiau savo daiktus, paliktus Rosijaus namelyje. Gana vėsų vakarą praleidau trijų šaunių kroatų draugijoje prie laužo. Šaltas žvaigždėtas dangaus skliautas tolumoje nepastebimai susiliejo su Rabo salos žiburiais, o deginantys slyvovicos lašai, tarytum prabėgusios vasaros šilumos likučiai, sušildė pavargusius mūsų kūnus.

Kitą rytą, vietoj mankštos sudėtingiausiu maršrutu pasikarstęs  Varniačios viršūnėlėmis, Premužičiaus taku patraukiau pietų kryptimi. Trumpam poilsiui sustojau Alano kalnų namelyje. Ši labai civilizuota 40 vietų bazė stovi 1345 m aukštyje ir turi net prausimosi įrangą bei telefoną.

Jablanaco bažnytkaimį Adrijos pakrantėje pasiekiau tik 17 val. Jis svarbus ne tik kaip uostas ar patogi kelionių į Velebitą starto vieta. Jį pirmiausia garsina pats žemiausias Pasaulyje Miroslavo Hirtzo kalnų namelis, pastatytas vos 20 m virš jūros lygio aukštyje. 41 vietos bazės kieme už retoko eglūno krūmo įrengtas savaiminio pasišildymo dušas su vaizdu į jūrą, yra savitarnos virtuvė. Visa tai – tikra palaima po kalnų žygio. Tačiau, gavęs lovą nakvynei, aš tuojau išskubėjau pakrante, kad pamatyčiau unikaliausią šiaurinės Kroatijos pakrantės įžymybę.

Zavratnica – tai 900 m ilgio ir 50-150 m pločio nežymiai vingiuotas su siauromis žiotimis kalnų kanjonas, užpildytas jūros vandens. Stačios uolos virš siauro pakrantės takelio iškilę apie 100 m. Pagal išvaizdą jis niekuo nesiskiria nuo tipiškų Skandinavijos fjordų. Tačiau jo kilmė visai kita. Tai karstinė dauba, Balkanuose vadinama uvala. Ji atsirado paviršiaus vandens srautui tirpdant ir išplaunant klintį. Ir tik vėliau pakilus jūros lygiui, vanduo užliejo daubą, paversdamas ją nuostabaus grožio įlanka, kurios dugnas netoli kranto tankiai nusagstytas juodomis jūros ežių girliandomis. Beieškant patogios vietos nusimaudyti, sutemos pargynė mane kaimelin.

PAKLENICA

Jis yra visur.
Jis valdo viską.
Jis yra visame kame. Jis yra viskas.
Ir kietas gruntas, ir trūkęs akmuo.
Jis yra rūkas. Ir žemė.
Ir medis. Jis yra upė.
Jis buvo pradžioje.
Ir bus jis iki pabaigos.
Begalinis, amžinas vanduo.
(Z. Tomičičius)

 Prieš tęsdamas savo kalnų klajones, trumpam sustojau Karlobage – 500 gyventojų nesiekiančiame pakrantės mieste, įsikūrusiame ties Vidurio ir Pietų Velebito sandūra. Tai puiki vieta pradėti arba užbaigti keliones. Bet aš nutariau pradėti nuo Selinos, mažo kurortinio kaimelio. Pats vidurdienis, todėl visos parduotuvės buvo senai uždarytos. Duonos atsargas papildyti pavyko tik restorane, žinoma, už dvigubą kainą. Manęs laukė labai varginantis pusdienis.

Paklenicos nacionalinis parkas yra seniausias Kroatijoje. Pirmą kartą nacionaliniu parku jis buvo paskelbtas 1928 m., tačiau faktiškai juo tapo tik 1949 m. Tik 96 km² Paklenica kasmet pritraukia apie 100.000 lankytojų. Puikus susisiekimas ir senovinio Zadaro miesto artumas pavertė šią Pietų Velebito dalį lankomiausia šalyje. Čia pati didžiausia viso Velebito karstinių formų įvairovė. Kanjonai ir slėniai kerta kalnus ir drenuoja juos, nepaprastai įsigilinę į gelmes. Tik aukštutinėje Paklenicos dalyje yra nuolatinės vandentėkmės, tuo tarpu žemiau srautai teka tik liūčių metu. Pusę Paklenicos dengia juodosios pušies ir bukų miškai. Beje, ir jos pavadinimas kilo nuo žodžio  paklina – sakai, derva, kuriais, gaunamais iš juodosios pušies, anksčiau buvo smaluojami laivai.

Uolų viršūnės apaugę krūmais: gudobelių, erškėčių, kvapiųjų pistacijų, šilinių viržių,… Parke gyvena daug paukščių: sakalai, pelėdos, grifai, pilkieji ereliai, didieji apuokai. Atokesnėse parko vietose yra nuodingų angių, gluodenų ir žalčių. Svarbiausieji Paklenicos žinduoliai – lapės, kiškiai, elniai, šernai, atkampesnėse vietose ir lokiai. Parke priskaičiuojama per 4000 gyvūnų rūšių.

Mažoji Paklenica, nuo kurios pradėjau žygį po parką, – tai šiuo metų laiku sausas tarpeklis, o faktiškai sraunios kalnų upės vaga. Apie 14 val. pradėjau kilti į viršų. Jokių takų čia nėra, tačiau parko ženklai nesunkiai leidžia susirasti teisingus praėjimus. Kuo toliau, tuo gamta tampa atšiauresnė, milžiniški akmenys vis dažniau pastoja kelią ir labai apsunkina judėjimą. Liūčių metu įveikti šį 3 km ilgio kanjoną yra ypač pavojinga. Gal todėl jis yra rečiau lankomas. Aplinkui vandens nė lašo – atsiliepia katastrofiška 2003 m. sausra, apėmusi visą šalį. Pagaliau po kelių valandų ropštimosi dešinėje pamačiau plataus, bet nedidelio urvo angą. Jo pavadinimas Kapliarka (“lašelinė”) pateisino mano lūkesčius – vanduo dar vis kapsėjo.

Papietavęs ir papildęs vandens atsargas, patraukiau aukštyn. Tada dar nežinojau, kad kitą vandenį prieisiu tik ateinančios dienos vakare.

Ivinos vodicos kalnų namelį (1250 m aukštyje) priėjau tik sutemus, apie 19.30 val. Tai nedidelis kalnų prieglobstis, talpinantis 12-17 turistų. Viduje – metalinė krosnelė, lauke – sraigtasparnių tupimo aikštelė ir senai išdžiuvęs lietaus vandens rezervuaras. Nakvojome dviese, tiksliau dalyvavo ir trečias – įžūli žebenkštis, kuri, pajutusi mūsų atsineštą vandenį, visaip stengėsi pragraužti plastikinį butelį. Kad neprarastume paskutinio vandens lašelio, teko miegoti apsikabinus butelį.

Po nekokios nakties gana anksti patraukiau į atokiausias parko vietas. 10.30 val. jau buvau maždaug 1500 m aukštyje, kur teko apsispręsti dėl tolimesnio kelio. Nors dvejoti lyg ir nebuvo ko – juk priėjau minų laukus! Tai paskutiniojo pilietinio karo palikimas. Didžioji šalies dalis jau išminuota – 2003 m. raportavo kariniai specialistai, liko tik atkampiausi kalnų rajonai. Šis kaip tik toks. Pasukau į šiaurės vakarus, aukščiausios Pietų Velebito viršūnės – Vagano (1757 m) link. Pakeliui stabtelėjau poilsio prie Brundo, žinoma, ano lokio Brundo vardu pavadintos viršūnės (1715 m).

Didžiosios Paklenicos tarpeklio aukštutinėje dalyje, vos 480 m aukštyje, pastatytą 56 vietų Paklenicos kalnų namelį priėjau antroje dienos pusėje, įveikęs vadinamąjį Gražųjį taką (Lipa staza). Geriau jau nebūčiau susigundęs gražiu pavadinimu, bet kodėl, sužinosite patys, jei jį kada nors pasirinksite…

Namelis sutiko mane svetingai. Nors buvo penktadienis, bet turistų nedaug – tik keliolika. Mūsų poreikiams – visi galimi patogumai: elektra, telefonas, gausus vanduo, net dušas ir tualetas su nesustabdomu vandens srautu. O už dešimties metrų upė – pati tikriausia vandeninga upė, prie kurios dar išlikusios stovi senovinių malūnų liekanos. Didžioji Paklenica – įspūdingiausias ir didžiausias parko kanjonas, kurio sienos vietomis net 400 m iškilusios aukščiau plataus tako, vingiuojančio pagal greta tekantį kalnų srautą. Šis kraštovaizdis taip primena Amerikos Laukinius vakarus, kad čia dažnai filmuojami vesternai.

Tačiau pagrindinė kanjono įžymybė – Aničios kukas, 400 m aukščio vertikali uola, uolų laipiotojus ir alpinistus viliojanti nuo balandžio iki lapkričio. Toks ilgas čia uolų laipiojimo sezonas. Į šį, vieną žymiausių Europoje laipiojimo centrų, kasmet gegužės pirmąją susirenka kalniečiai dalyvauti tarptautinėse Didžiosios sienos greito kopimo varžybose. Lygesnių maršrutų gerbėjams parke įrengta apie 150 km kalnų turistinių takų. Beje, tik nedaugelis jų buvo karo veiksmų zonoje ir dar kol kas neišminuoti. Tačiau turistams tai problemų nesukelia, nes visos pavojingos vietos pažymėtos ne tik turistiniuose žemėlapiuose, bet ir vietovėje. Belieka tik pirma pamąstyti, o paskui jau keliauti.

Paskutinei dienai pasilikau man, kaip speleologui, slėpiningiausius, t. y. požeminius Paklenicos stebuklus.

Manitos urvas (Manita peć) susiformavęs aukštame dešiniajame Didžiosios Paklenicos kanjono krante (540 m virš jūros lygio). Iki jo angos serpantinu kilti tenka beveik valandą. Bet verta, nes tai gražiausias parko urvas. Jo ilgis tik 175 m, aukštis iki 38 m, oro temperatūra po žeme +8-10⁰ C. Atrastas jis maždaug prieš šimtą metų, o turistams lankyti paruoštas jau 1937 m. Dabar prie angos mažame namelyje įrengtas benzino generatorius aprūpina turistinę urvo trasą elektros energija. Urve daug įvairiausių formų stalaktitų ir stalagmitų, sutinkama keletas požeminių gyvūnų rūšių.

Bunkerio labirintas yra tikra nacionalinio parko staigmena. Nors jame nėra nieko, tačiau apsilankymas šioje požeminėje erdvėje palieka gilų įspūdį. Šio žmonių “kūrinio” požeminių galerijų bendras ilgis 549 m, o grindų plotas net 1730 m². Yra įrengta triguba alkūninė 90 m gylio ventiliacijos šachta; vienos šoninės galerijos gale tyvuliuoja geriamojo vandens rezervuaras. Su paviršiumi bunkeris jungiasi 2 dvigubais įėjimais (šiauriniu ir pietiniu) ir 1 rezerviniu. Bunkerio labirintą absoliučiai slaptai pastatė Jugoslavijos liaudies armija 1950-1953 m. tuometinio šalies vadovo maršalo Josipo Broz-Tito (1892-1980) įsakymu. Jis, bijodamas Stalino užpuolimo, įsirengė šią priešatominę slėptuvę-vadavietę savo tėvynėje Kroatijoje. Mirus Stalinui, 1953 m., statyba buvo sustabdyta, vidaus įrengimo darbai nepradėti, o angos užbetonuotos. Taip užkonservuotas bunkeris išbuvo iki 1991 m.

Starigrad-Paklenicoje baigiau savo atostogas. Tai nedidelė, bet puiki ir brangi gyvenvietė-kurortas, turinti didžiulį paplūdimį ir patogų kempingą. Būsimiems keliautojams galiu patarti: jei susiruošite į Velebitą, būkite pasirengę bet kokioms oro permainoms – snigti čia gali bet kurią metų dieną, o oro temperatūra bet kurią naktį gali nukristi žemiau 0⁰ C. Nepatingėkite įsigyti gerų žemėlapių, kad žinotumėte ne tik kur eiti, bet ir kur neiti. Ir tik nebijokite meškų – Brundo palikuonys mėgsta turistus!