Kūrėjas Erikas Laiconas

Erikas Laiconas   2022-01-24

Speleologas, keliautojas, rašytojas, fotografas,

kelionių vadovas, gidas, aplinkosaugininkas, kolekcionierius, muziejininkas,

genealogas, ūkininkas, mąstytojas

GLAUSTA  AUTOBIOGRAFIJA

1. Gimiau 1950 05 21 Kaune (Lietuva), kur išgyvenau 41 metus. 1991 m. persikėliau į Išlestakius Jurbarko rajone (Lietuva). Aš kilęs iš Miško suomių – taigi esu tikras finas, o ne baltas. Turiu latviškų, lietuviškų ir lenkiškų kraujo priemaišų.

Esu labai pastovus: turėjau tik 2 žmonas (18 metų Angelę – dabar gyvena Airijoje, 24 metus Editą). Turiu 10 vaikų (t. t. – 7 biologinius); štai jie: Erika, Imandra, Augė, Benas, Deividas, Lukas, Katrina, Emilijus, Inga, Jurga; ir tik 4 vaikaičiai: Aleksandras (Airijos pilietis), Sima, Pijus, Augustė.

Techninį išsilavinimą gavau Kaune. Dirbau įvairius darbus nuo kroviko, elektriko iki darbų vykdytojo, direktoriaus, bet ilgiausiai ir mieliausiai – kelionių vadovu.

Laisvai kalbu lietuviškai ir rusiškai. Vartoju anglų, esperanto, kroatų, serbų, bosnių kalbas. Taip pat susikalbu su lenkais, slovakais, slovėnais, makedoniečiais, bulgarais jų kalbomis. 

 

2. Speleologija užsiimu nuo 1978 m. Speleologinį išsilavinimą gavau 1978-1981 m. Rusijoje, 1984 m. stažavausi Bulgarijos speleologijos federacijoje. 11 metų dirbau speleologinį pedagoginį darbą Lietuvoje, Rusijoje ir SSRS, t. t. trijuose SSRS aukšto lygio seminaruose atlikau mokymo dalies vedėjo pareigas. Buvau vienas iš speleologijos pradininkų (pagrindinis) Lietuvoje. Nuo 1983 m. turiu vyresniojo speleologijos instruktoriaus laipsnį. 1985-1990 m. buvau Lietuvos speleo komisijos pirmininku, 1986-1990 m. buvau SSRS centrinės speleo komisijos nariu, 1992-1996 m. – Lietuvos speleo sporto asociacijos generaliniu sekretoriumi, 2011-2013 m. ir 2015-2017 m. buvau Lietuvos speleologijos asociacijos prezidentu. Nuo 1988 m. esu Eriko Laicono speleologijos centro „Karsa“ savininkas. Nuo 1993 m. esu Lietuvos atstovas UIS – Tarptautinėje speleologijos sąjungoje. Nuo 1996 m. – speleologijos ekspertas.

Per 1971-2020 m. daugiau kaip 333 kartus įsiskverbiau į 44 šalių urvus.  1983 m. vyko 24 parų mano giliausias įsiskverbimas (-1320 metrų) Sniego prarajoje Gruzijoje.

 

3. Keliauti pradėjau 1965 m., t. t. 50 metų (1970-2020 m.) keliavau intensyviai. Lankiausi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Buvau 73 šalyse: Lietuvoje (nuo 1950 m.), Rusijoje (38 kartus), Ukrainoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Kirgizijoje, Kazachijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Bulgarijoje, Tadžikijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje (99 kartus), Vokietijoje, Rumunijoje, Moldovoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Šveicarijoje, Austrijoje (52 kartus), Lichtenšteine, Slovėnijoje, Ispanijoje, Italijoje, Monake, Didžiojoje Britanijoje, Kroatijoje (124 kartus), Bosnijoje ir Hercegovinoje (112 kartų), Danijoje, Švedijoje, Liuksemburge, Juodkalnijoje (51 kartą), Olandijoje, Serbijoje (49 kartus), Albanijoje (48 kartus), Kosove, Makedonijoje, Vietname, Laose, Tailande, Airijoje, Honkonge, Malaizijoje, Brunėjuje, Filipinuose, Meksikoje, Belize, Gvatemaloje, Salvadore, Hondūre, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, JAV, Graikijoje, Madagaskare, prancūzų Martinikoje, Barbadose, Trinidade ir Tobage, Sent Lusijoje, Dominikoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Jordanijoje, Tunise, Maltoje, Kipre.

Esu nukeliavęs per 1,2 milijoną km (būtų 30 ekvatorių po 40.075,7 km). Ne Lietuvoje kartu sudėjus iš viso praleidau per 10 metų.

 

4. Parašiau 12 knygų, t. t. „Lietuvos speleologijos istoriją“ (2003), 6 dalių genealoginį veikalą „Mano kilmė“ (2010-2016), serijoje „Įeik, žmogau, į šią didybę!“ tris knygas – „Vidurdienio tamsa“ (2018), „Baimės vieta“ (2019), „Žmogienos skonis“ (2020 m.), trilogiją „Prakeikti Balkanai“ (2021 m.). Taip pat parašiau vieną pasaką „Pusprotis Ahulas“ (2020) ir vieną humoreską rusų kalba „Partijai paliepus“ (2021).

 

5.Fotografuoju nuo paauglystės. Sukaupiau per 83 000 nuotraukų.

 

6. Turizmo versle dalyvauju nuo 1990 m., kai Lenkijoje gavau turizmo verslo išsilavinimą. 1973-2018 m. buvau kalnų ir urvų vedliu. Beveik 30 metų (1990-2018 m.) dirbau kelionių autobusais vadovu po visą Europą, daugiausia – po Balkanų šalis. 20 –ties metų vasaras praleidau Balkanų pusiasalyje, todėl esu ryškiausias Balkanų specialistas šalyje.

Per 15 metų nelegaliai dirbau gidu daugelyje Balkanų šalių miestų; dabar – tik savo kaime.

 

7. Aplinkosauga mane lydi nuo vaikystės.

1978 m. atradau naują, penkioliktąją Lietuvoje šikšnosparnių rūšį – ūsuotąjį pelėausį (Myotis mystacinus).

2004 m. Aplinkos ministerijai pasiūliau „Margupio kadagyną“ įtraukti į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. 2012 m. LR Vyriausybė įsteigė 25 ha ploto Margupio valstybinį botaninį draustinį, kurio didesnioji dalis priklauso man. Tais pačiais metais Išlestakių sodyboje atidarėme šio draustinio Informacijos centrą .

2017 m. patvirtinau „Tyliosios gamtos zonos“, nustatytos 2015 m., Margupio valstybiniame botaniniame draustinyje poreikio tęstinumą.

 

8. Kolekcionieriumi tapau dar vaikystėje. Būdamas moksleiviu rinkau pašto ženklus, atvirutes, degtukų dėžučių etiketes, monetas. Nuo 1971 m. renku viską, kas susiję su urvais, speleologija, karstu.

Eriko Laicono speleologijos centre „Karsa“ esu sukaupęs tokias speleologines vertybes/rinkinius – didžiausius tokio pobūdžio Lietuvoje: knygų – 389 vnt., periodinių leidinių – 315 vnt., lankstinukų – 322 vnt., atviručių – 1088 vnt., pašto ženklų – 219 vnt., ženkliukų – 115 vnt., lipdukų – 92 vnt., emblemų – 68 vnt., monetų – 52 vnt., magnetukų – 45 vnt., gairelių – 39 vnt., banknotų – 32 vnt., medalių – 11 vnt., gyvūnų – 2 vnt., daugybę mineralų, iškarpų, kalendorių.

 

9. Muziejininku tapau 2007 m., įkūręs etnografinį Burbiškių muziejuką, dabar (nuo 2015 m.) priklausantį sūnui Lukui.

2018 m., švenčiant Lietuvos speleologijos 40-metį,  Išlestakiuose Eriko Laicono speleologijos centro „Karsa“ sudėtyje atidariau pirmąjį ir kol kas vienintelį Lietuvoje (o galbūt ir Baltoskandijoje) Speleologijos muziejų, talpinantį  ~2000 eksponatų.

 

 10. Genealogija (tiktai savo kilme) susidomėjau dar 1965 m., kai, likus jam gyventi vienerius metus, apklausiau savo senelį Joną Laiconą. Po 40 metų, dėka interneto atnaujinau tyrinėjimus. Per 13 metų, 2005-2017 m. atlikau 20 genealoginių kelionių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Airijoje ir vėl Lietuvoje.

To rezultatas toks: įvyko 5 Laiconų giminės sueigos (3 surengiau, padedamas giminaičių, aš) ir 1 Juozėnų giminės sueiga.

2010-2016 m. parengiau 6 dalių monografiją „Mano kilmė“ ir sukūriau 2 dokumentiniu filmus: „Grupė N“ (2010 m.), „Miško suomiai“ (2010 m.).

 

11. Ūkininku tapau, persikėlęs gyventi į viensėdį. Žemės ūkio išsilavinimą įgijau tęstiniuose kursuose ir savamoksliškai Lietuvoje, stažavausi veislinių galvijų ūkyje Prancūzijoje.

Ekologinį „Ūkininko Eriko Laicono ūkį“ buvau įregistravęs 2003-2020 m. 17 ūkininkavimo metų buvo paskirti mėsinei galvijininkystei.                  Ūkininkaudamas, idėjų sėmiausi,  lankydamasis Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

 

12. Mąstyti pradėjau paauglystėje. Todėl ankstyvame amžiuje, būdamas maždaug 12-14 metų, tapau bedieviu, bet tik 2021 m. atlikau apostazę.

Prieš 50 metų, 1971 m., sumąsčiau, kad būtina kaupti viską, ką randi piktadarių nulaužtą ar numestą urvuose, ir tai, kas susiję su urvais, – gal kada nors pravers. Taip buvo pradėtas Speleologijos muziejaus eksponatų rinkimas.

Keliaudamas atogrąžose 2012-2018 m., supratau, kaip svarbu pasitikėti mokslu ir nevengti vakcinacijos bei kitos užkrečiamų ligų profilaktikos. Todėl esu gyvas ir sveikas.

Lankydamasis Pietryčių Azijoje 2012-2013 m. ir Naujojoje Gvinėjoje 2018 m., supratau, kad žmogus turi būti dosnus ir dalintis su kitais tuo, ką turi. Taip aš ėmiau daugiau rašyti, fotografuoti ir visokeriopai skleisti sukauptas žinias.

Jei 1978 m., iš įpročio, urve nebūčiau pakėlęs nuo aslos kelių šikšnosparnių kaukolių, niekas iki šiol nebūtų sužinojęs, kad Lietuvoje būta ir ūsuotųjų pelėausių.

Jei 1991-1999 m. nebūčiau pamėgęs paprastojo kadagio, 2012 m. nebūtų atsiradęs Margupio valstybinis botaninis draustinis.

Genealogijos srityje suabejojęs Lietuvoje ir JAV paplitusia versija dėl savo protėvių švediškos ar britiškos kilmės, 2008 m. išmąsčiau, kad Laiconų giminė yra kilusi iš Pietryčių Suomijos. Kol kas niekas to nepaneigė ir, tikiuosi, nepaneigs.

Jei nebūčiau sumąstęs, kad galvijai, nuolat judėdami pievose, mažiau teršia gamtą ir tuo pačiu Baltijos jūrą, negu stovėdami tvartuose, 2013 m. Helsinkyje (Suomija) nebūtų man suteiktas „Aplinkai draugiškiausio Baltijos ūkininko 2013“ nugalėtojo Lietuvoje vardas.

 

Man per 53 metus yra nutikę šie sėkmingi įvykiai:

  • 1969 m. rugpjūčio mėn. savo noru iššokau (nes nesustojo ten, kur man norėjosi) iš važiuojančio prekinio traukinio Karelijoje (Rusija);
  • 1975 m. balandžio mėn. išvengiau keleivinio traukinio katastrofos, paskutiniu momentu nusprendęs juo nevažiuoti (Lietuva);
  • 1979 m. rugpjūčio mėn. išvengiau krintančio ant manęs akmens TEP šachtoje Vakarų Kaukazo kalnuose Krasnodaro krašte (Rusija);
  • 1983 02 02 savo noru iššokau iš ore pakibusio rusiško sraigtasparnio Mi-8 Bzybės kalnagūbryje Vakarų Kaukaze (Gruzija);
  • 1986 08 15 pakilau į aukščiausią mano gyvenime pasiektą vietą – 4.655 metrų virš jūros lygio – Akbaitalo perėją Pamyre (Tadžikija);
  • 1999 m. vasarą atsitiktinumo dėka išvengiau įvažiuoti autobusu į netrukus užsidegsiantį tunelį (Italija);
  • 2012 04 10 Anamo kalnų džiunglėse patyriau pavojingai sunkią dehidrataciją (netekau daugiau kaip 10 % vandens) ir dėl to net praradau sąmonę (Laosas);
  • 2013 03 10 Singnapano slėnyje Palavano salos džiunglėse susitikau su Tau‘t Batu genties žmonėmis, kurie „bijo žmonių“ (Filipinai);
  • 2014 01 11 įsiskverbiau į „Šibalbą“ – šventą majų požemio dievų buveinę Actun Tunichil Muknal urve (Belizas);
  • 2014 01 17 stebėjau majų šamanų berniuko gydymo apeigas Žiurkės ilties urve (Gvatemala);
  • 2018 01 12 – 02 11 lankiausi banditiškiausioje Pasaulio šalyje – Papua Naujojoje Gvinėjoje;

 

 

Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
<