Urvinamės

Dantė Aligjeris, Aleksys Churginas, Erikas Laiconas

URVINAMĖS

ELUC „Karsa“

2024

 

 

Sukūrė italų poetas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265-1321) 1308-1321 m.

Išvertė lietuvių poetas ir vertėjas Aleksys Churginas (1912-1990) 1968-1971 m.

Suurvino ir ištraukas redagavo kūrėjas (rašytojas ir fotografas), vertėjas ir mąstytojas, finų kilmės lietuvių urvotyros žinovas Erikas Laiconas – Urvinis (g. 1950) 2024 m.

 

Formuojant šią poemėlę, panaudotos ištraukos iš poemos „Dieviškoji komedija“, išleistos 2019 m. („Obuolys“).

 

 

Poemėlę „Urvinamės“ elektroniniu pdf formatu 2024 m. išleido Eriko Laicono urvotyros centras (ELUC) „Karsa“.

 

Kūrinys patalpintas Eriko Laicono elektroninėje svetainėje www.laiconas.lt

Platinti galima nemokamai.

Tai pelno nesiekiančio projekto dalis.

 

 

 

 

URVINAMĖS

 

Bedugnėn lėkdamas, kur akys mato,

Urvan jis krinta smulkiu lašeliu,

Ir pats likimas vietą jam nustato.

 

Jei atsidurčiau požemio kraštuos,

Bijau, kad aš galiu netekti proto.

———————————————–

Bet aš lankiaus tame urve juodam,

Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.

Jis tarė: „Baimei šičia ne vieta,

Ir vargas tam, kieno drąsa sugūra.“

 

Atrodė, kad tamsybėj šiurpulingoj

Girdėt kalbų visokių mišinys,

Kad šioj balsų audroj net laikas dingo.

 

Ir štai luotu per vandenis drumzlius

Atplaukiant regim senį žilaplaukį.

 

Sugriaudė žemė, vandeniu patvinus,

Pakilo vėjas iki pat dangaus,

Ir, raižant žaibo liepsnai plotus plynus,

Kritau lyg miego apimtas sunkaus.

 

Galop, gerokai dar pasigaišinę,

Išgirdom šaukiant irklininką: „Štai,

Mes ir atvykom. Prašom į krantinę!“

Siaubingas trenksmas persmelkė man kūną,

Apsvaigus atsipeikėjo galva,

Lyg būčiau aš prižadintas perkūno,

Apsidairiau aplink akim blaiva

 

Ir stengiausi suvokt, į kokią vietą

Mus atvedė gūdžioji raguva.

Jinai juodavo tiesiai prieš mane,

Paskendusi visa rūke klaikiausiam

Ir slėpininga tartum nežinia.

 

Kai buvom jau truputį atsitraukę

Nuo ten, kur puoliau žemėn, – pamačiau

Ištryškusią tamsoj liepsnelę jaukią.

 

Taip link šviesos mes leidomės iš tyko,

Tarpusavyje žodžiais keisdamies;

Bet nėr prasmės minėti tų dalykų.

 

Jo pėdomis turiu aš vėlei sekti,

Ir iš tylos nežinomu taku

Žengiu į aklą siautulingą naktį.

 

Ten, kur šviesa nutilo amžinai,

Kur ūžia kriokia praraja lyg marios,

Kada jas plaka vėjai milžinai.

 

Trigerklis Cerberis, juoda šlykštynė,

Tarytum šuo ten loja visada…

Mes landą perkirtom žingsniu sparčiu

Ir beregint priėjome upelį,

Kurs teka srauniai loviu gan plačiu.

 

Žingsniavom, nenukrypdami į šalį,

Pagal juosvai putotas jo vilnis

Ir požemio gelmėn sau skynėm kelią.

 

Niaukus upokšnis nuolat auga vis,

Kol Stikso pelke virsta, išsiliejęs

Po pilko akmenyno briaunomis.

 

Bet jau vandens paviršiumi drumstu

Artėjo dundėsis griausmingo aido,

Kuris abudu drebino krantus.

 

Glūdus meandras vis tolyn mus veda,

Ir aš tarp sienų ir gyvų uolų

Pirmyn stumiuosi paskui savo vadą.

 

Mes veikiai atsidūrėm ant uoloto

Bedugnės krašto, aukšto ir stataus,

Virš dauburio, akmenimis nukloto.

 

Bet nepakėlę reginio baisaus,

Kuris iš prarajos į viršų sklido,

Pasislėpėm už posūkio staigaus

Nelyginant už milžiniško skydo.

 

Baugu mums buvo žengti nuo atkrantės;

Išvydęs vaizdą tokį prieš akis,

Vargu ar kitas būtų jį pakentęs.

 

Ir nuokalnė, nuo dūžių  jos įlinkus,

Tokia duobėta tapo ir stati,

Jog sunkiai gali leistis urvininkas.

 

Sušuko vadas. Pamačiau, kaip ritas

Man iš po kojų akmens dideli,

Lyg jausdami sunkumą mano kūno.

Bet mes nebesustojame kely.

 

Tasai gūdus, kriaušingas dauburys

Taip susiūbavęs, jog visi pajutę,

Kad žemę krečia meilės drebulys.

 

(O jis, anot kai ko, galėjęs būti

Chaoso priežastis); tada ir čion

Pradėjo šimtametės uolos griūti.

 

Vingiavo prieš mane plyšys gilus,

Kurs, grotą juosdamas, aplinkui ėjo,

Kaip sakė mano kelrodis buklus.

 

Pamatėm prieš save dykynę plačią,

Ištirpusią taip žiauriai, jog mane,

Vien ją tik prisiminus, šiurpas krečia.

Taip mudu atkėslavom tylomis

Prie upeliuko, trykštančio iš žemės.

 

Šaltinio to lovys – akmuo išvien,

Net pakraščiai, ir tie suakmenėję.

Ir, dėmesį nukreipęs jo tėkmėn,

 

Ėjau aš paskui savąjį globėją.

Įžengę čion, daug esame regėję,

Bet ši upelė stebuklus kitus

Toli pralenkia: ten, kur ji srovena,

Tėkmė josios nugarma į slenksčius.

 

Kol pačiame bedugnės gilume

Ji virsta sifonu: „tai ežeras,

Kurį tau greit parodysiu. Eime.“

 

Tuomet paklausiau: „Jei upelis šitas

Atplaukia urvynan iš taip toli,

Dėl ko lig šiolei slėpė jį kalcitas?“

 

„Ši dubuma, – jis tarė, – apvali“;

Nors vis į kairę stūmėmės iš reto

Ir gan ilgai išbuvome kely,

 

Bet mes dar neapsukom šito groto.

Užtat nesistebiu, jei tiek daiktų

Keisčiausių mano akys nuolat mato.

 

Akmens briauna mes žengiam palei krantą,

O tirštas  garas aušina bangas.

Taip ir čionai procesas sumanus

Paaukštino kraštus to upeliuko,

Nors pakilumas jų ne tiek žymus.

 

Mes jau toli palikom šulnį niūkų,

Bet varėmės pirmyn ramiu žingsniu,

Kol dingo vaizdas jo už dulsvo ūko.

 

Aš nedrįsau nukrypt nė valandėlei

Nuo tako iškilaus ir pagarbiai

Aukščiau laikiausi atsargumo dėlei.

 

Aš jau girdėjau, kaip vanduo, nukritęs

Į kitą grotą, šniokštauja dusliai,

Tarytum avily dūzgėtų piktės.

 

Kai mano kojos iš gelmių išbris,

Kai „ten buvau“ galėsiu pasakyti

Ir blikstels man jaukių žvaigždžių būrys,

Paskelbsiu aš žmonėms, jog teko čia lankytis.

 

Netrukus mes išgirdom netoli

Vandens ūžimą kurtų ir siaubingą.

Žemyn vis teka link skirtos jam vietos,

Kol jį priglobia dugno tyluma.

 

Taip į bedugnę nuo stataus uolyno

Garmėjo vandens drumzlina srovė

Ir mūsų galvas gaudesiu svaigino.

 

Kuo dar gelmė apstulbins šitą svetį?

Kokie apdairūs turim būt kasdien

Su tais, kurių šneka – ne tuščias žodis,

Kurie įžvelgia mūs darbų esmėn!

 

Mes dešinėn patraukėme iš lėto

Ir nužingsniavom atkraščiu saugiu,

Ir štai, artyn prislinkęs, aš regiu

Ties pragarme – Baltasis sako:

„Eik lauk! Nelandžiok gyvas po žeme!“

 

Į veidą pučiant vėją vien jaučiu

Ir vėsą dvelkiant iš juodos gilybės.

Štai dešinėj su dundesiu kurčiu

Krioklys kažkur jau krenta…

 

Bet kai, labiau dar apačion pasviręs,

Ir slinko siaubo vaizdas vis arčiau.

Yra uolinga požemy vietovė,

Spalva jos – tartum titnago, niūri,

Kaip ir krantų, kurie aplinkui stovi.

 

Paėję, atsidūrėm prie uolos,

Kuri mus savo iškyšuliu siekė.

Be vargo užsilipome ant jos

 

Ir atsidūrėm netoli ertmės,

Kuri, prie antro ežero prigludus,

Kitam skliaute pranyksta be žymės.

 

Tad veikiai žvilgsnį vėl žemyn mečiau:

Ten, kur juodavo akmeniniai klodai,

Pačiam dugne ir viršum jo plačiau,

Dūbsojo skylės, išgręžtos vienodai.

 

Ir prie ketvirto ežero bemat

Priėję, mes kairėn pasukom smarkiai,

Kur dauboje tiek daug grotų pagret.

Apstulbęs, niekaip dar nesusivokiau,

Stovėjau aš prie jų landos niūrios.

 

Ir štai aš vėl ant žemės atsistoju,

Nelygų gruntą kojom vėl juntu,

Kurs jungiasi su ežeru penktuoju.

Čia buvo taip kriaušinga ir statu,

Jog net ožka laukinė vos pakiltų.

 

Aš jau gelmėn veizėjau didelėn,

Staiga man atsivėrusion, kur plaukė

Šimtais upelių vandenys išvien.

 

Grotos oru pulkai šikšniukų traukė

Kai kad pas mus procesijos metu,

Nebylūs, plaukuoti ir apsiniaukę.

O jis gilyn vis į bedugnę leidos.

 

Šioj vietoj ežero kraštai smėlėti

Nesutalpina vandenų šaltų,

Jie skuba smėlio lygumą užlieti

Ir virsta … dideliu srautu.

 

Mes pakeliui šnekėjomės ramiai.

Nuo vieno krašto perėjom ant kito,

Kalbėdamiesi apie dalykus,

Kurie iš šio aprašymo iškrito,

Ir mes naujus pamatėm dalykus.

 

Bandžiau ką nors įžvelgti, bet perniek.

Aš vadovaujuos teise aukštesne,

Likimo liepiamas aš rodau kelią

Vienam urviniam požemio dugne.

 

Taip mes nebylūs vienas paskui kitą

Keliavome toliau be atvangos,

Tuomet plaukai piestu man atsistojo

Iš kraupulio, aš pats tatai jaučiau.

 

—————————————————

 

Bet ji užgriuvusi ties šia grota,

Ir teks mums kopti šlaitais akmenyno,

Nors būtų nemenka jo aukštuma.

 

Lengvai pas griūtį kelią jis praskynė

Ir šyptelėjo švelniai kaip tuomet,

Kai sutikau jį bukų tankumyne.

 

Mes ropštėmės į viršų vos ne vos,

Ir gąsdino mane kiekvienas žingsnis,

Jei skardis, einantis prie šios daubos,

Nebūtų kiek slėnesnis, tai, man rodos,

Išnešęs nebebūčiau aš galvos.

Mat šulinio didžiulio sienos juodos

Angon gelminėn leidžias nuožulniai,

Ir aukštis užgriūvų nėra vienodas –

 

Kairėj jisai kitoks nei dešinėj.

Bet pasiekta jau ketera kriūtinga

Ir peržengti kebliausi kliuviniai!

 

Deja, jutau, kad man taip oro stinga,

Jog sukritau ant žemės be jėgų…

Vadovas tarė: „Taip sugniužt netinka!

 

Ir, atsikėlęs, širdimi drąsia

Beviltiškumą blyškų nugalėki,

Kaip silpną kūną nugali dvasia!

 

Mes turim įsiręžę kopt į priekį,

Ne šitokie dar skardžiai laukia mūs.

Jei tu mane girdi, atsikvošėki.“

 

Kitos man išeities neatsirado,

Kaip lipt gūbriu uolos, kuri, labiau

Vis eidama skardyn, į viršų vedė.

 

Aš pažvelgiau į gilumą grotos:

Tiršti šešėliai buvo ją užkloję.

Ir tęsdamas kelionę savo nykią,

Paskui vadovą vėlei aš einu

Takais, kuriuos mes buvome palikę.

 

Bet kojų nepakako man silpnų,

Ir kietos rankos joms padėti bandė

Tarp kyšančių uolų ir akmenų.

 

Žiūrėjau, persisvėręs per kalcitą;

Kad nenukrisčiau, aš buvau tvirtai

Į briauną įsikibęs netašytą.

 

Taip mudu šnekučiavom su globėju,

Kol atsidūrėm virš kitos grotos,

Kurios gelmė tamsybėje slypėjo.

 

Lėtu žingsniu mes ėjom uolomis;

Mes su vadu paliovėme kalbėtis

Ir įstrižai pasukome krantu,

Kurs laiko šulnį baugųjį aprietęs.

 

Ir ežerą, pavirtusį ledu,

Nugludintą kaip lyguma stiklinė,

Tuojau aš pastebėjau po padu.

 

Aš pajutau, jog pūstelėjo vėjas.

„Iš kur, – tariau vadovui, – dvelksmas tas?

Čia oras nėr nuo amžių pajudėjęs.“

„Bet judinkimės, nėr ko laukt nakties.“

 

Prie jo vilnoto šono lyg nuo stogo

Nusliuogęs, ėmiau leistis paplaukiui,

Įkibdamas kaskart į naują sruogą.

 

Ledinė siena slinko apsukui,

O jis suplūkęs kelio vis ieškojo

Link rietų atsikišusių; paskui,

Padėjęs galvą ten, kur mynė koja,

Aukštyn suskato ropštis… Tuo metu

Maniau, kad grįžt atgal jis sugalvojo.

 

Jis veikiai tarpą uoloje surado,

Mane nukėlė kaubrio pakraštin

Ir pasodinęs liek atgavo žadą.

 

Ir kas per nerimas mane apniko,

Lai sprendžia tie, kas vargiai susivoks,

Per kokią ribą peržengt man pavyko.

 

Mes ne į salę įžengėm prabangią,

O gamtiškan urvan, kur amžinai

Pusiautėmis gruoblėtą dugną dengia.

 

Ten tamsuma, čionai – naktis šviesi;

O tas, kursai mums laiptus pavadavo,

Vis tebestūkso požemio tamsy.

 

Į jį  kalnų šaltinis vivingrus,

Kurs, bėgdamas pašlaitėn, skaidriai klega

Ir rausiasi pro akmenų gūbrius.

 

Pasukome į šią uolyno spragą –

Vadovas prieky, aš – jam iš paskos –

Ir pagal upeliuko slaptą vagą

Žingsniavome aukštyn be atvangos,

 

Kol dangaus grožis, taip seniai regėtas,

Sužibo apvaliam gale angos,

Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.