Erikas Laiconas 2008

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas” 2008 12 18, Nr. 145 (2345).

 

  

Žemės ūkio ištakų pasaulyje ieškoma Artimuosiuose Rytuose. Europoje jo pradžia laikoma apie 6500 m. pr. Kr. Graikijoje. Į Šiaurę žemės ūkis plito iš lėto. Vidurio Europos šiaurę, taip pat Skandinaviją ir Lietuvą, žemdirbystė pasiekė apie 3500 m. pr. Kr. – iš esmės tai buvo lydiminė žemdirbystė.

 

Pelenai – puiki trąša

Pradiniame žemdirbystės vystimosi etape dirvožemis buvo tręšiamas pelenais, deginant daugiametę augmeniją, daugiausia miškus. Pelenai yra Ca, Mg, K, P ir mikroelementų šaltinis žemės ūkio augalams. Miško medienos pelenai – labai šarmiški, todėl yra puiki dirvožemio kalkinimo priemonė. Toks žemės paruošimas įdirbimui, iškertant ir deginant miškus, yra vadinamas lydimine žemdirbyste, o pats iškirstas ir išdegintas plotas miške – lydimu.

Plėtojantis lydiminei žemdirbystei gerose Vakarų ir Vidurio Europos lygumų žemėse miškai išnyko jau tautų kraustymosi metu, o likę miškai šimtmečiais buvo naudojami kaip tvartas, t. y. gyvuliams laikyti ir ganyti. Net iki VI a. vyraujanti žemdirbystės forma buvo lydiminė žemdirbystė. Nors Lietuvoje ji buvo paplitusi jau I tūkstantmetyje pr. Kr., bet kraštas išliko labai miškingas. Todėl XVII-XIX a. ši žemdirbystės forma mūsų šalyje vis dar klestėjo.

Senovėje lydiminė žemdirbystė vaidino labai svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje. Štai Suomijoje per paskutinius 2000 metų lydimine žemdirbyste buvo vienaip ar kitaip paveikti 4 mln. ha miško. Nors čia jos era baigėsi XIX a. pabaigoje, tačiau visiškai išnyko tik 1940-aisiais. Todėl dar daug kur miškuose galima aptikti jos pasekmių. Rytų Suomija yra paskutinė vieta Europoje, kur dar galima išvysti veikiančią lydiminės žemdirbystės sistemą.

Noras plačiau susipažinti su šiuo senovinės žemdirbystės metodu autorių ir nuvedė į Suomiją, į jos ežeringiausią ir miškingiausią pietryčių regioną – Savoniją.

Savonija

Seniausi archeologiniai įrodymai apie dabartinės Suomijos pietinės ir rytinės dalies apgyvendinimą siekia 8000 m. pr. Kr. Pasak kai kurių versijų, pirmieji gyventojai į Suomijos teritoriją po ledynmečio atsikėlė iš Sibiro. Ilgainiui didesnėje šalies dalyje išplito medžiotojų ir rinkėjų kultūra. Maždaug prieš 4500 metų į pietinę Suomiją atsikėlė gentys iš piečiau Suomijos įlankos esančio regiono. Jų kultūra nuo ankstesnių skyrėsi tuo, kad jie vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Tada klajokliai finai, daugiausia medžiotojai ir žvejai, veikiami žemdirbių ir gyvulių augintojų baltų, pamažu perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo.

Savonijos pavadinimas kilęs iš vienos finų genčių Savo vardo. Savo genties žmonės tradiciškai užsiiminėjo lydimine žemdirbyste. Jie dažnai save vadino finnskoginger‘iais. Jų pragyvenimo šaltiniai buvo įvairūs, tačiau medžioklė tarp jų senovėje buvo pagrindinė. Anksčiausieji lydiminės žemdirbystės miškuose ženklai Savonijoje aptinkami nuo VI a., nors tik po tūkstančio metų šis metodas visuotinai išplito, o savo kulminaciją pasiekė prieš 400 metų. Žemė tuo metu buvo bendra nuosavybė, tad žmonės savo lydimus galėdavo atskirti tik pagal ženklus, paliktus ant medžių, arba sklypą pažymint mediniais kuolais.

Miško suomių kilmė glūdi Švedijos kolonizacijos politikoje Suomijoje, kuri nuo XIII a. buvo Švedijos imperijos dalis. Norėdami apsaugoti savo karalystę nuo grobuoniškos kaimyninės Rusijos skverbimosi į Vakarus, Švedijos karaliai skatino ūkininkus kurtis Savonijoje – dideliame laukiniame Rytų Suomijos regione, kur jau buvo paplitusi lydiminė žemdirbystė. Tačiau lydiminei žemdirbystei būtinas mažas gyventojų tankumas, o migracijos į pasienio su Rusija kraštus rėmimas nulėmė pernelyg išaugusį gyventojų skaičių. Tai iššaukė XVI a. pabaigoje prasidėjusią „finskogingerių“ emigraciją iš Savonijos. Pagrindinė gyventojų pertekliaus dalis persikraustė į Šiaurę (Ostrobotnija ir Kainu), į Rytus (Karelija) ir į Pietus (Ingrija), o apie 10-15 proc. persikėlė per Baltijos jūrą, ieškodami mažiau apgyvendintų žemių, tinkamų jų poreikiams. Taip iki XVII a. vidurio „finskogingeriai“ išplito Skandinavijoje, kur ir gavo „miško suomių“ vardą (1648 m.). Daugiausia jų kolonijų būta Rytų Norvegijoje ir Centrinėje Švedijoje. Nors į šią miško suomių migraciją Švedijoje ir Norvegijoje iš pradžių buvo žiūrima palankiai, bet XVII a. besikuriančiai geležies pramonei atsirado didelis medžio anglies poreikis. Tokiu būdu miško suomius su jų lydimine žemdirbyste staiga imta laikyti ekonominės plėtros grėsme. 1647 m. Švedijoje buvo oficialiai uždrausta deginti miškus, ir didelė dalis miško suomių, praradę savo įprastą pragyvenimo šaltinį, XVII a. emigravo į Ameriką. XIX a. bėgyje pirminė miško suomių priklausomybė nuo lydiminės žemdirbystės metodo išnyko tiek Skandinavijoje, tiek ir pačioje Suomijoje. Du faktoriai sąlygojo šio metodo, o kartu ir tokio savito gyvenimo būdo, pabaigą: visuotinis bendros žemės išdalinimas privačion nuosavybėn XIX a. pradžioje ir medienos kainos kilimas dėl miško pramonės augimo.

Lydiminės žemdirbystės metodai

Tol, kol medienos vertė buvo žema, miško deginimas iki pelenų buvo geriausias jo panaudojimas. Lydimai teikė grūdus ūkininkui ir jo šeimai, o vėliau tarnavo kaip ganyklos, o kartais tapdavo net nuolatinio ūkininkavimo žemėmis. Tradiciniai tokios žemdirbystės augalai buvo rugiai, miežiai ir ropės. Pagrindiniai lydiminės žemdirbystės principai yra išpjauti ir sudeginti augančius medžius ir tada į pelenų sluoksnį įveisti augalus. Deginimas sukelia cheminius ir biologinius dirvožemio viršutinio sluoksnio ir vidinės medienos pokyčius ir paverčia juos formomis, prieinamomis augalams. Po sudeginimo prieš javų sėją viršutinis lydimo dirvožemio sluoksnis būdavo įdirbamas primityviomis akėčiomis. Lydiminė žemdirbystė Suomijoje skirstoma į dvi pagrindines sistemas: „huuhtakaski“ ir „lehtimetsäkaski“.

Huuhtakaski daugiausia buvo taikoma anksčiau neliestuose pirmykščiuose eglynuose. Lydimai būdavo formuojami toli nuo gyvenviečių, kaip įprasta, niekieno žemėje, o juose visada auginami rugiai. Yra žinomi trys pagrindiniai huuhtakaski būdai:

1.      „Vieno deginimo – vieno derliaus“ atveju iškartose nukirstus medžius palikdavo džiūti vieneriems arba dvejiems metams, o po to juos sudegindavo. Po deginimo javus sėdavo į buvusios ir gyvos augmenijos raizgynę, neatliekant jokio lydimo valymo. Sėklos į dirvožemį nebuvo įterpiamos.

2.      „Dviejų deginimų – vieno derliaus“ atveju iškartos buvo nudeginamos du kartus. Pirmasis deginimas vykdavo po medžių nukirtimo pavasarį arba vasaros pradžioje. Po metų vykdavo antrasis deginimas, kurio metu sudegdavo didelė dalis nuo anksčiau likusios medienos. Vienerių metų pertrauka tarp deginimų padidindavo pelenų tręšimo poveikį, jiems absorbuojantis dirvožemyje.

3.      „Dviejų deginimų – dviejų derlių“ atveju iki pirmojo derliaus buvo atliekami tie patys veiksmai, kaip ir pirmuoju atveju. Po pirmojo derliaus nuėmimo sklypas būdavo išvalomas, o kitą vasarą nudeginamas antrą kartą ir apsėjamas.

           Lehtimetsäkaski daugiausia buvo taikoma jaunuolynuose ir vidutinio amžiaus beržynuose ir alksnynuose. Tai seniausia lydiminės žemdirbystės sistema Suomijoje. Skiriami du pagrindiniai lehtimetsäkaski būdai:

1.      Tradiciniu atveju vidutinio amžiaus lapuočiai būdavo iškertami vasarą prieš pat deginimą. Jei iškartoje esančių medžių nepakakdavo pageidaujamam pelenų kiekiui susidaryti, žemdirbiai į būsimą lydimą medžių nuolaužų ir išvartų suvilkdavo iš kitur. Deginimo laikas būdavo parenkamas įvairiai, priklausomai nuo to, vasariniai ar žieminiai javai bus sėjami. Tokiame lydime būdavo nuimama nuo dviejų iki aštuonių derlių. Pirmųjų metų pasėliai būdavo miežiai ir rugiai, o po to auginamos ropės, avižos, grikiai ir linai.

2.      Rieskamaa, arba šlapio dirvožemio trumpos rotacijos būdas buvo vykdomas jaunuolynuose ir pusamžiuose krūmynuose. Šiuo atveju būdavo deginama visada tais pačiais metais kaip ir kirtimas, o deginimui visada papildomai reikėdavo medienos, atgabentos iš kitur ir išmėtytos po visą iškartą. Iš tokio lydimo paprastai būdavo gaunami du ropių derliai.

Kalvotų vietovių mišriuose miškuose dar būdavo taikomas pykälikkö metodas. Jo esmė ta, kad kertant lapuočius palikdavo pušis. Tačiau jos būdavo žieduojamos arba nužievinamos ratu, pašalinant aplink kamieną žievės juostą. Taip jos nudžiūdavo stovėdamos, o naujas lapuočių miškas pakildavo, pakeisdamas iškirstąjį. Taip susiformavęs lapuočių miškas ir sudžiuvę pušys būdavo sudeginami, o sklypas įdirbamas, taikant vieną iš aukščiau aprašytų būdų, naudotų lapuočių miškuose.

Koli nacionalinis parkas

Koli nacionalinis parkas Šiaurės Karelijoje įkurtas 1991 m. 3000 ha teritorijoje prie Pielineno ežero. Vienas svarbiausių parko tikslų – atkurti ir išsaugoti lydiminės žemdirbystės paveldą. Nuo 1994 m. kasmet po nedidelį miško plotelį (0,3 – 2,5 ha) nupjaunama ir išdeginama pagal tradicinius metodus. Jau 5 ha yra kultivuojama senovinė žemdirbystė. Ateityje lydimų plotus ketinama išplėsti iki 150 ha.

Parke suformuotas pažintinis takas, kuriuo einant galima apžiūrėti dalį iš 400 parko teritorijoje užfiksuotų lydiminės žemdirbystės paveldo objektų:

• Mattila – vienas senųjų tradicinių kiemo ansamblių. Ši ferma įkurta 1750 m. Greta esanti giraitė išaugo vėliau vietoj buvusios lydiminės pievos, kurią ilgai naudojo ganymui. Gerai matoma 200 metų senumo akmeninė aptvara.
• Duoninės iškartos – tai maži sklypai, buvę apsėti rugiais bei ropėmis. Jaunus miškus, kuriuose dominuodavo lapuočiai medžiai, paprastai išdegindavo netoli namų, o šias iškartas vadindavo „duoninėmis“. Kai kurie ne visai sudegę ir apanglėję medžių kamienai iškartoje specialiai palikti gulėti ar stovėti. Tai puikios augavietės daugeliui vabzdžių.
• Ganyklą iškartose po išdeginimo apsėdavo rugiais, o vėliau naudodavo avių ganiavai. Čia atliekami moksliniai tyrimai parodė, kad iš karto po išdeginimo pakyla dirvožemio pH, kuris toliau palaipsniui mažėja. Azoto kiekis išdeginant mažėja, o fosforo kiekis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje ir humuse didėja.

Lydiminės žemdirbystės praktika parke pakartotinai įdiegiama, stengiantis atkurti praėjusiųjų amžių buvusį Koli aukštumų kraštovaizdį. Tuo siekiama lydimine žemdirbyste išsaugoti biologinę įvairovę (miško paklotė su apanglėjusiais medžių kamienais yra daugelio retų rūšių buveinė). Kita vertus, stovinčių medžių deginimas yra šiaurės miškų zonos aplinkos natūralios būklės atkūrimo pavyzdys. Svetimi miško želdiniai po deginimo keičiami vietinių medžių ir kitų augalų sodinukais.

Kaip ir senovėje, Koli nacionaliniame parke laikomasi taisyklės, pagal kurią visi nesudegę medžių kamienai būdavo naudojami formuojant žalias tvoras aplink lydimus. Tuo buvo siekiama neleisti naminiams gyvuliams ir briedžiams, kurie ganėsi miške, patekti į lydimus ir juos naršyti bei trypti. Iš likusių nesudegusių nuolaužų buvo gaminami kuolai. Taip būdavo išvalomi sklypai, skirti sėjai.

Telkiamiakio fermos paveldas

Telkiamiakio (Telkkämäki) ferma Kavyje Šiaurės Savonijoje yra XX a. pradžios lydiminės žemdirbystės ūkio pavyzdys su išlikusiais statiniais, iškartomis ir lydimais. Tai tipiška to meto ferma, iš trijų pusių apsupta lydimais. Aukščiausioje kiemo vietoje stovi gyvenamasis miško suomių namas su akmeniniu kaminu. Kitoje kiemo pusėje – tvartas gyvuliams. Čia buvo laikomos karvės, kiaulės, avys, ožkos, vištos, arkliai.  Iš šonų – du svirnai su aruodais. Prie vartų ir šulinio – sauna. Tolimiausioje kiemo vietoje – jauja javams ir linams džiovinti. Prie jaujos puikuojasi atkurtos senovinės akėčios – eglių kamienai su užsirietusiomis šakomis. Sodybą saugojo šunys.

Kitoje keliuko pusėje – naujoji iškarta. Tai maždaug 1 ha miško sklypas su iškirstais ir tam tikru būdu suguldytais medžiais. Kitais metais jie bus deginami. Tam prireiks specialios baltos aprangos (apsauga nuo karščio), lengvai sudrėkinamų vandeniu beržo tošies mokasinų, specialių įrankių ir jų naudojimo būdų žinojimo.

Tamsioji pirkia

Dūminė, arba tamsioji pirkia – tipiškas senovinis miško suomių būstas Savonijoje. Ji turėdavo tik mažus langelius su langinėmis. Tai vieno kambario statinys. Pagrindinis kambarys buvo kartu ir gyvenamasis, miegamasis, darbo ir valgomasis.

Krosnis iš neapdoroto akmens pastatyta ant rastų netoli durų galinėje pirkios sienoje. Kadangi nebuvo atskiro kamino, dūmai, kurie kaupdavosi kūrenant krosnį, išeidavo per angą lubose. Gaminama buvo virš žarijų, kurios iš krosnies būdavo išgrėbiamos krosnies gale. Katiliukas kabėdavo ant grandinės greta. Savonijoje, kaip ir visoje Rytų Suomijoje, duona, pyragas ir pyragėliai dažnai buvo kepami ant grotelių orkaitėje; kiti patiekalai – medinėse dėžėse, puodynėse.

Stalas stovėdavo kampe prieš krosnį. Suolai pritvirtinti sienų pusėje, o prieš stalą – kitas suolas. Virtuvės rakandai ir kiti reikmenys kabėdavo ant sienos kablių ar karčių skersai pirkios palubėje.

Židiniai su kaminu Savonijoje paplito XVII a., bet keletas „tamsiųjų pirkių“ buvo gyvenamos net XX a. pradžioje, o aprašytoji į Kuopio miesto muziejų buvo atgabenta 1970 m.

 ***

Daug, labai daug miškų reikėjo tam, kad sėkmingai vystyti lydiminę žemdirbystę. Juk po dviejų, kartais penkių, daugiausiai aštuonių derlių (t. y. metų), žemė būdavo nualinama ir prarasdavo derlingumą. Tada ją palikdavo 20-30 metų ramybėje, kad vėl mišku, būsimąja trąša, apaugtų. Ir rinkdavosi naują miško sklypą, žinodami, kad kada nors senatvėje gal vėl sugrįš į senąjį lydimą. Nors Savonijoje labai daug miškų, bet visiems jų neužteko. Todėl ir išsibarstė miško suomiai po Suomiją, Baltijos kraštus, Skandinavijos pusiasalį.

Šiandien miško suomiai („finskogingeriai“) įvairių tautų visuomenių visiškai asimiliuoti, o jų kalba išnykusi. Tačiau jų kultūra ir paveldas dar gyvuoja Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.