Erikas Laiconas 2009

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas” 2009 05 28, Nr. 63 (2412).

  

     Apie Suomijoje atgimstančią lydiminę žemdirbystę ŪP rašė 2008 m. gruodžio 18 d. Patys miško suomiai kadaise išsibarstė po Suomiją, Baltijos kraštus, Skandinaviją. Vėliau jie įvairių tautų buvo visiškai asimiliuoti, o jų kalba išnyko. Autorius, pavasarį lankydamasis Vermlando leno (Švedija) Torsbio savivaldybėje, susipažino su kultūriniu miško suomių paveldu.

 

 

Pirmieji suomiai Švedijoje pasirodė ankstyvaisiais viduramžiais. XIII a. Suomijai tapus Švedijos karalystės dalimi, centrinėje šalies dalyje  jau gyveno apie 600 suomių. Daugumas imigrantų apsistojo miestuose ir dirbo įvairius darbus. Valstiečiai kūrėsi į šiaurę nuo Melareno ežero Uplande. Iki XVI a. antrosios pusės suomių migracija į Švediją vyko iš vakarinių Suomijos pakraščių. Keliauti į vakarus juos skatino aukštesnis pragyvenimo lygis ir geresnis uždarbis bei besivystanti kalnakasybos pramonė.

Apie 1570 m. iš Rytų Suomijos Savonijos į Vakarų Švedijos Vermlando provinciją prasidėjusią migracijos bangą lėmė gyventojų pagausėjimas tarp lydiminę žemdirbystę praktikavusių valstiečių. Įvairiais keliais apie 10-15 proc. žemdirbių persikėlė per Baltijos jūrą. Pirmosios miško suomių nausėdijos Švedijoje atsirado Siodermanlande ir Gestriklande. Švedijos karalius skatino jų įsikūrimą Norvegijos pasienyje, septynerius metus atleisdamas juos nuo mokesčių.  Tačiau būtina sąlyga buvo gauti valdžios ir kaimynų sutikimą. 1620-1650 m. didelėje Vermlando dalyje ir kitapus Norvegijos sienos įsikūrė daug miško suomių fermų, sudarydamos vadinamąjį „Suomių mišką“ (Finnskogen). Iš pradžių naujakuriai apsigyvendavo miškuose atokiai vieni nuo kitų. Vėliau prie jų įsikurdavo jų palikuonys arba vėliau atvykusieji. Manoma, kad iki XVII a. vakarinėje Švedijos ir rytinėje Norvegijos dalyje įsikūrė apie 2-20 tūkst. miško suomių.

 

Vermlandas

Prie didžiausio Vakarų Europoje Venerno (Vänern) ežero Švedijoje yra Vermlando (Värmland) provincija – geležies, miškų ir vandens kraštas. Čia 19 204 kv. km plote gyvena vos 320 tūkst. žmonių. Miškais apaugusiame Vermlande gausu ežerų – net 11 118, o juose pilna žuvų. Krašto simboliai yra vilkas, stinta, rudakaklis naras. Administracinis centras ir didžiausias miestas – Karlstadas.

Dūmų ir kavos kvapas, raudonos lelijos prie ištuštėjusių sodybų. Žydinčios pievos ir šaltas, gaivinantis kalnų tėkmės vanduo vasarą. Liūdnas naro klyksmas vakare. Miškas, kupinas anų laikų kitos kultūros palikimo… Tai Suomių miškas, kurį kolonizavę suomių naujakuriai buvo lydiminės žemdirbystės žinovai. Jų vos ne magiška patirtis leido jiems ugnies pagalba užauginti tokį gausų derlių ten, kur kitas fermeris visai neišgyventų. Didelė šiaurės vakarinio Vermlando dalis buvo apgyvendinta tais miško suomiais (finskogingeriais), kurių tradicijos ir kalba išliko iki mūsų dienų, nors jau numirė paskutinis vietinis suomiškai kalbantis žmogus ir ištuštėjo paskutinė miško suomių sodyba. Bet miškuose dar tebestovi 37 nepaliestos dūminės pirkios, iš kurių dešimt – tose pačiose senose sodybvietėse.

Miško suomiams miškas teikė daug gėrybių: medieną pastatams, malkas šildymui, medžiagą įrankiams, medžioklės ir žvejybos laimikius, uogas. Vasarą miške buvo ganomi galvijai. Miško suomių amatams būdingas platus beržo tošies panaudojimas. Ji atspari vandeniui ir karščiui, todėl labai tinka stogams dengti, avalynei ir indams gaminti.

Trys ypatumai buvo būdingi miško suomių kultūrai Švedijoje: lydiminė žemdirbystė, dūminiai pastatai ir pirmykščiai tikėjimai. Jie kalbėjo kita, švedams nesuprantama kalba, grojo kantele.

Didžiausia ir šiauriausia Vermlande yra Torsbio savivaldybė. Jos administracinis centras Torsbis, miestas, turintis vos 4 tūkst. gyventojų, įsikūręs vaizdingoje vietoje, kur į Frykeno ežerą suteka dvi upės – Liusnanas ir Riojdenas. Jame yra „Torsbio suomių kultūros centras“ (Torsby Finnkulturcentrum), muziejus, šiaurinio Vermlando Suomių miško paveldo tyrinėjimo centras, sukaupęs didelius informacijos apie miško suomių gyvenimą ir jų paveldo išteklius.

Vermlande paskutinė lydimo ugnis degė 1911-aisiais, paskutinė dūminė pirkia ištuštėjo 1960 m., paskutinis miško suomių dialektu kalbėjęs žmogus mirė 1970 m.

Bet tik Vermlande yra išsaugota didžiausia ir geriausiai išsilaikiusi pasaulyje suomiškų dūminių pastatų – pirkių, pirčių ir jaujų – kolekcija. Vasarą kai kurias jų galima apžiūrėti, paliesti ten sukauptas etnografines miško suomių vertybes, paragauti garsiosios mutės su bruknėmis.

 

Žemdirbystė

Savo tėvynėje lydiminės žemdirbystės metodą suomiai perėmė iš kaimyninių slavų genčių, ištobulino jį ir vėliau atsinešė į Skandinaviją. Švedijos eglynuose lydiminė žemdirbystė naujakuriams duodavo gerą rugių derlių ir kolonizacijos pradžioje buvo pagrindinis jų užsiėmimas. Miškinguose centrinės Švedijos regionuose miško suomiai – taip juos vadindavo vietiniai švedai – buvo sutikti labai palankiai, nes žemdirbystei įsisavindavo švedų fermeriams nereikalingas žemes. Tačiau lydiminei žemdirbystei reikėjo didelių miško plotų ir XVII a. antrąjį ketvirtį kilo prieštaravimų tarp suomių naujakurių interesų ir augančios kalnakasybos, kuriai miškas buvo reikalingas medžio anglies gamybai. Tada buvo išleisti įstatymai, ribojantys, o tam tikruose regionuose ir draudžiantys lydiminę žemdirbystę, ir netrukus miško suomiams teko keisti veiklą.

Lydiminė žemdirbystė prasidėdavo anksti pavasarį, iškertant egles ir paliekant jas džiūti iškartoje. Po metų ar dviejų birželio mėnesį medžiai būdavo sudeginami. Pelenams pravėsus, lydime būdavo sėjami rugiai. Tai miško rugiai – ypatinga rugių rūšis, auganti kupstais. Sėdavo tik esant žemam oro slėgiui, kuris pranašaudavo lietų. Per vasarą užaugę želmenys, rudenį būdavo nuganomi galvijais. Kitais metais rugiams atžėlus, sklypas būdavo aptveriamas, kad į jį nepatektų naminiai gyvuliai ir laukiniai žvėrys. Tų pačių metų vasarą ar anksti rudenį rugiai būdavo nupjaunami pjautuvais ir džiovinami jaujose arba, esant tinkamam orui, ilgose stirtose. 40-70 varpų derlius iš vieno grūdo būdavo įprastinis, bet kartais siekdavo net 100-150 varpų. Palyginkite:  vienas įprastinių rugių grūdas teduoda vos 10-20 grūdų derlių. (Vieno eksperimento metu, laikantis senovinių metodų, iš vieno grūdo buvo išaugintos  net 165 varpos, t. y. apie 8-9 tūkst. grūdų!) Laikotarpis nuo iškartos ruošimo pradžios iki pirmojo derliaus trukdavo 3-4 metus. Bet derlius būdavo labai gausus ir miško suomiai gyveno gana gerai. Tačiau yra žinoma, kad derlius labai priklausydavo nuo šalnų, vėjų, gyvūnų daromos žalos, kritulių kiekio.

Paprastai tik du derlius nuimdavo iš vieno lydymo. Po to metus ar dvejus jame dar augindavo ropes, o vėliau sklypas būdavo naudojamas ganiavai arba šieno gamybai. Taigi miško suomiams buvo būtini dideli suaugusių eglynų plotai, bet miškų Švedijoje tada dar buvo gausu.

Galvijų auginimas ir pienininkystė taip pat buvo svarbūs miško suomiams. Pašarais apsirūpindavo iš senų lydymų ir pelkynų. Tai svarbus vasaros užsiėmimas, nes pašarų galvijams reikėdavo nuo lapkričio iki gegužės pradžios. Tuo tarpu galvijai vasarą laisvai ganydavosi visą dieną palaidi, o vakare būdavo pargenami melžimui ir uždaromi nakčiai į tvartus. Ryte pamelžus jie vėl būdavo išleidžiami ganytis. Gyvulių priežiūra, melžimu, pieno perdirbimu, namų ruoša ir vaikais rūpinosi moterys, o vyrų pagrindinė pareiga buvo darbai lydimuose, medžioklė ir žvejyba. Kartais jaunos, netekėjusios merginos dirbdavo vyriškus darbus, tačiau vyrai moteriškus – retai.

Paprastai miško suomiai kurdavosi prie ežerų ar upių, kur gausu žuvies. Žvejyboje jie naudodavo tinklus, taip pat bučius ir įvairių tipų gaudykles. Pastarosios yra labai panašios į naudojamas šiaurinėje Skandinavijoje, Suomijoje ir Šiaurės vakarų Rusijoje.

Medžioklė irgi buvo svarbi, nors mėsa turbūt nebuvo kasdienis jų maistas. Paukščius, kiškius ir kitus smulkius gyvūnus gaudydavo spąstais. Briedžius ir kitus žvėris laisvai medžioti buvo draudžiama. Tačiau miško suomiai garsėjo kaip geri medžiotojai. Todėl jie būdavo įpareigojami medžioti stambius žvėris, o jų kailius parduoti karaliui. Lūšys, bebrai, audinės, kiaunės ir voverės taip pat buvo medžiojamos, o jų kailiai pristatomi karaliui.

Įprastinę ariamąją žemdirbystę imigrantai irgi šiek tiek praktikavo. Mat tam, kad ferma būtų valdžios pripažinta, buvo privaloma apdirbti tam tikrą žemės plotą prie namų. Žemę jie ardavo specialiomis suomiškomis žagrėmis. Tačiau miežiai, užauginti akmenuotame molžemyje, neužderėdavo taip gerai, kaip lydime. Nelygu vietovė ir sezonas, miško suomiai užsiimdavo ir kitais darbais – kalvyste, medžio anglies gamyba.

Pastatai

Miško suomių dūminiai pastatai Švedijoje turi akivaizdžius etninius požymius ir ypatingą tradicinį stilių. Namai būdavo statomi iš rąstų, kampuose sujungtų trapeciniais dygiais („kregždės uodegos“), būdingais Šiaurės Skandinavijos Barenco regionui. Kaip būstas tarnavo tamsioji arba dūminė pirkia (savutupa) be kamino. Pagrindiniame gyvenamajame kambaryje stovėdavo didelė akmeninė dūminė krosnis, kuri įkaitinta ilgai išlaikydavo šilumą. Ji būdavo įrengiama kambario kampe ir užimdavo beveik ketvirtį grindų ploto. Dūmams iš kambario išleisti lubose būdavo įrengiamas medinis reguliuojamo skerspjūvio kanalas. Krosnį užkurdavo ryte, kai visi dirbdavo lauke. Dūmai užpildydavo visą patalpą, bet po poros valandų, atidarius kanalą lubose, o kartais ir duris, langus, dalis jų išeidavo lauk. Tačiau uždarius kanalą likusieji dūmai pasilikdavo palubėje vos nesiekdami žmonėms galvas ir taip sudarydami šiluminę uždangą. Geros izoliacijos, didelės krosnies ir dūmų uždangos kombinacija paversdavo namą šiltą, jaukų ir patogų gyventi. Dūminė krosnis buvo ne tik efektyvus šildymo šaltinis, bet ir užtikrindavo kambaryje labai sveiką klimatą. Todėl, kalbama, miško suomiai būdavo daug sveikesni už kaimynus švedus.

Atsikrausčius gyventi į naują vietą, naujakuriai pirmiausia statydindavo pirtį, tik vėliau kitus statinius. Juk pirtis – universalus pastatas: joje būdavo gimdomi vaikai ir šarvojami mirusieji, joje buvo galima džiovinti javus, joje, iš bėdos, galima buvo ir nakvoti.

Miško suomių pirtis (sauna) – nedidelė garinė. Joje paprasta akmeninė krosnis būdavo įrengiama taip, kad per kelias valandas užšildytų patalpą. Suolas buvo tvirtinamas prie galinės sienos po lubomis. Pirtis neturėjo medinio kanalo dūmams išeiti, o tik nedideles angas sienose. Užkūrus krosnį laukdavo, kol sudegs visos malkos. Kai dūmai išsisklaidydavo, būdavo metas pilti vandenį ant karštų akmenų ir maudytis. Karštis dūminėse pirtyse yra tolygesnis nei elektrinėse. Paprastai miško suomiai maudydavosi mažiausiai kartą per savaitę visa šeima drauge.

Trečias dūminių pastatų, būdingų miško suomiams, tipas buvo jaujos (riihi). Jauja panaši į pirtį su akmenine krosnimi kampe, bet buvo statoma aukštesnė ir su medinėmis lentynomis rugiams džiovinti. Rugių pėdai būdavo sustatomi ant lentynų ir džiūdavo nuo žemiau stovinčios krosnies karščio ir dūmų.

Mitai ir legendos

Miško suomiai buvo krikščionys, bet jie tikėjo, kad gamta taip pat turi dvasią. Jiems buvo svarbu draugiškai sutarti su gamtos jėgomis, kad užsitikrintų palankų orą, gerą derlių ir sėkmę medžioklėje ar žvejyboje. Tam jie naudojo baltąją magiją – kad apsaugotų save ir savo gyvulius, bei juodąją magiją – esant būtinybei kenkti kitiems. Magija dažnai susidėdavo iš dainos, poezijos ar užkalbėjimų.

Vaikams gydyti būdavo naudojamas specialus umpipuu – iš medžio šakų padarytas trikampis, per kurį vaikas, kad pasveiktų, būdavo prakišamas. Tam tikslui tiko ir vadinamasis trolių medis, prie žemės išsišakojusiu kamienu su kiauryme per vidurį..

Miško suomiai žinojo daug mitų ir legendų, dauguma kurių buvo susiję su migracija. Dažniausiai pasakojama apie magiškus miško suomių gebėjimus. Galingiausieji „išmintingieji vyrai ir moterys“ (tietäjä), sakoma, išgydydavo ligas, tačiau galėdavo ir sukelti jas. Jie net galėdavę pasiųsti „magiškus šūvius“ savo priešams, kad juos nukautų. Tietäjä taip pat gebėdavo kontroliuoti laukinius žvėris. Jei jie ant kažko supykdavo, galėdavo pasiųsti lokį, kad tas užpultų priešo galvijus. Moterys tietäjä dažniausiai naudodavo savo galias, kad apsaugotų naminius gyvulius.

Magiškoji užkeikimų galia būdavo sustiprinama pentagramų, saulės ratų, svastikų ženklais. Medžiotojai prieš medžioklę melsdavosi miško dievui tapio, o žemdirbiai prieš padegdami lydymą – griaustinio ir ugnies dievui ukko. Lokio medžioklei ruošdavosi ypatingais ritualais, panašiais į samių, Sibiro tautų ir Amerikos indėnų. Suomių mitologijoje lokys – toks galingas žvėris, kad jo karhu vardas net nebūdavo tariamas: jį reikdavo vadinti kaip nors kitaip, pvz., miško karaliumi.

Miško suomių mitologijoje galima rasti seniausiųjų „Kalevalos“ epo motyvų elementų, izoliuotose miško suomių viensėdijose išsilaikiusių iki XX a. pradžios.

Kalba

Svarbus miško suomių etninis požymis buvo jų vartojamas rytinių suomių Savonijos dialektas. Jų pavardės taip pat išlaikė Rytų Suomijos tradicijas, pvz. Tarvainen. Dabar jų kalbos ir dialekto likučių galime rasti išlikusiuose miško suomių apgyventų teritorijų vietovardžiuose, ypač mažų ežerų (lampi), pelkių (suo) ir kalvų (mäki) pavadinimuose.

Amatai

Miško suomiai meistriškai naudodavo beržo tošį. Batai, kuprinės, peilių makštys, krepšiai ir kiti panašūs daiktai buvo pinami iš tošies. Nors visa tai buvo panašu į analogiškus švedų ir norvegų dirbinius, tačiau du elementai yra būdingi būtent miško suomių amatams: vienas jų yra L formos verpstė, o kitas – medinė išgaubta dėžė, kurios dangtis ir konstrukcija skiriasi nuo skandinaviškų. Tokie miško suomių rankdarbiai sutinkami ir Šiaurės vakarų Rusijoje.

Maistas

Miško suomiai atsinešė ir savo maitinimosi tradicijas, kai kurias išlikusias net iki šių dienų. Labiausiai žinomas patiekalas yra „mutė“ (mutti) – sausa košė, pagaminta iš vandens, miltų ir druskos. Jos receptai įvairiuose regionuose skiriasi. Šiaurėje mutę gamina iš miežių ir tiekia su bruknių džemu ir pienu. Kitur ją valgo su baltu padažu ir rūkytu kiaulienos kumpiu. Dar kitur vietoj vandens miežių miltus maišo su žuvies sultiniu. Vermlande dabar ji gaminama iš avižų ir valgoma su kiaulienos kumpiu ir padažu. Anksčiau mutė buvo kasdienis maistas, ypač tarp vargingų valstiečių, bet šiuo metu ją ruošia tik ypatingomis progomis. Jokia kaimo šventė dabar neapsieina be mutės valgymo. Taigi dabar mutė nėra vien tik istorinis paveldas, bet ir etninės miško suomių kultūros atgaivinimo pavyzdys.

Miško suomiai patys naminukės nevarydavo – tekdavo pirkti iš vietinių švedų.