Esu keliautojas, fotografas, rašytojas ir ne tik.., todėl manau galįs šiuo bei tuo pasidalinti su tais, kam tai įdomu, ir kurie to verti.
Kartą vienoje iš Vakarų Europos sostinių mačiau vaizdelį, kaip
mama auklėjo savo vaiką nevadinti negrų negrais. „Jis – afroamerikietis“, – tvirtino ji. Aš sau pagalvojau, o iš kur ji žino, kad tas negras atvyko iš Amerikos? Gal ji – aiškiaregė, o gal pažįsta tą žmogų? Ir apskritai, kodėl JAV pilietis turėtų važiuoti į Europą, kodėl jam ten galėtų būti blogai? Jeigu viskas yra ne taip, tai gal tos moters supratimas yra ribotas arba ji yra tiesiog neišmanėlių suklaidinta ir dabar klaidina savo vaikelį? Tuomet susimąsčiau, o kaip gi iš tiesų reiktų vadinti negrus, apsigyvenusius Europoje, t. t. ir Lietuvoje – gal afroeuropiečiais? Taip, tai būtų teisingiau. Bet, jeigu mokslininkų teiginys, kad mes visi esame kilę iš Afrikos žemyno, yra teisingas (aš tuo linkęs tikėti), tuomet ir aš (mes su jumis, aspskritai) esu afroeuropietis. O gal, remiantis anos moters „logika“, solidžiau (arba kvailiau) būtų vadintis afroamerikiečiu? Bet kokiu atveju, tai tas pats juodaodis.
Atsimenu, kokį skandalą sukėlė mano bendramokslės, anuomet Seimo narės, poetės Dalios Teišerskytės nuoširdūs žodžiai apie, kaip jai, skrendant lėktuvu ekonomine klase (nes mes, mokesčių mokėtojai, nesugebame užtikrinti savo išrinktiems valdžios žmonėms deramų darbo sąlygų), nemaloniai „teko sėdėti tarp girto negro ir klozeto, t. y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai“. Kažkodėl daug kas tuomet kaltino ją rasizmu, bet kodėl tiesos sakymas kartais yra smerkiamas? Aš neskridau drauge ir nemačiau tos situacijos, todėl plačiau komentuoti negaliu. Tačiau gyvenime man teko su negrais susidurti ne tik Europoje, Amerikoje ar Lietuvoje, bet ir Afrikoje. Patikėkit, nesu matęs bjauresnio reginio, nei girta negrė. Kodėl? Nežinau, tikriausiai per mažai esu matęs, o gal, kad pernelyg saikingai geriu. Neretas klaidingai pavadintų mane rasistu. Todėl suprantu ir užjaučiu Dalią, ne tik dėl tos situacijos lėktuve, bet ir dėl vėliau sekusio sąmyšio. Tačiau ne tai paskatino mane rašyti šiandien.

Spalio mėnesį, nuobodžiaudamas Kipre, naujienų svetainėje 15min. (kurioje, paprastai, aš nesilankau) netyčia užkliuvau už 2020 m. spalio 1 d. straipsnio „Vakarų Papua iš arti: viešas atsakas į stereotipų kupiną rašinį“. Paprastai aš vengiu straipsnių, prie kurių nenurodoma autoriaus pavardė, nes nenoras atskleisti savo tapatybės, man visada kelia abejones dėl autoriaus kompetencijos ar jo dėstomų minčių autorystės. Šiuo atveju pamaniau, kad Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (trumpiau – VB Platforma) tėra keistas, labai savotiškas autoriaus pseudonimas. Kaip ten bebūtų, neįsivaizduoju, kaip tokį nedidelės apimties rašinį galėtų sukurpti du ar keli asmenys. Akivaizdu, kad rašė kažkas vienas (viena) ir, suprasdamas savo ribotą supratimą apie tai, ką rašo, nuslėpė savo tikrąjį vardą. Kodėl? Nežinau, gal todėl, kad Lietuvoje nėra kolektyvinės atsakomybės: kas pasakė, kas nusprendė – visi drauge, o kartu ir niekas. Ir visi laimingi greit viską pamiršta.
„Žodžio ir minties laisvė yra viena svarbiausių žmogaus teisių, tačiau ji turi
eiti koja kojon su atsakomybe už savo žodžius.“ – rašo tos publikacijos paslaptingasis autorius. Nuostabūs žodžiai, skatinantys atsakomybę už turinį. Tai ko gi tada gėdytis parodyti savo veidą? Toliau straipsnyje seka dar visa eilė puikių minčių apie kelionių esmę. Negalima prieštarauti ir dėl egzotiškų momentų pateikimo skaitytojui ir žiūrovui. Tačiau esu ne kartą susidūręs su mūsų žiniasklaidos, ypač televizijų, požiūriu į pozityvią (be sensacijų, be egzotikos, be skandalų) medžiagą. Pasirodo, ji neturi komercinės vertės (vertę turi svetimos bėdos, nusikaltimai ir kitoks š__as), jos neparduosi, jos beveik niekas neskaitys ar nežiūrės. Todėl autoriai neretai yra priversti savo kūrinius „pagardinti“ susidomėjimą keliančiais epizodais, o juk ir keliaujama yra tam, kad patirti kažką naują, neįprastą, sunkiai suvokiamą, kitaip tariant egzotišką sau, o gal ir kitiems. Atsakingi keliautojai niekada nemeluoja.
Taigi, kas paskatino mane imtis šio rašinio? Kaip minėjau esu keliautojas.
Nesu girdėjęs, kad kas nors iš lietuvių būtų ilgiau išbuvęs už mane ir mano draugą, kolegą, bendramokslį ir bendrakeliautoją Egidijų (išskyrus, žinoma, tuos, kurie ten nuolat gyveno ir dirbo) Naujosios Gvinėjos saloje. Mano vadovaujama ekspedicija vyko Papua Naujoje Gvinėjoje, t. y. rytinėje salos dalyje – nepriklausomoje valstybėje. Tuo tarpu gerbiamas Algirdas Morkūnas lankėsi vakarinėje, Indonezijos okupuotoje, salos dalyje – Vakarų Papua provincijoje. Todėl esu įsitikinęs, kad turiu tam tikrą menką patyrimo teisę pasakoti ir rašyti apie tą, mums lietuviams tikrai egzotišką (nebijokime šio žodžio) kraštą.
Grįžkime prie VB Platformos rašinio. Jo autorius (autorė) kažkodėl abejoja
(tikriausiai turi tam labai rimtą pagrindą), ar A. Morkūnas gaudavo vietinių žmonių leidimą juos fotografuoti, filmuoti ir vėliau viešinti tą medžiagą. Aš galiu jus sąžiningai užtikrinti, kad papuasai (papuasų gentys – tai pagrindiniai Naujosios Gvinėjos salos gyventojai, sudarantys daugumą) mielai fotografuojasi ir labai džiaugiasi (ypač merginos) parodytu joms (jiems) dėmesiu.

Sostinės gražuolės džiaugiasi mano dėmesiu

Esu fotografas ir kelionėse nuolat susiduriu su panašiomis etikos
problemomis, kaip, tikriausiai, ir p. Algirdas. Fotografuodamas aš taikau du metodus: tiesioginį ir akivaizdų fotografavimą bei „slaptą kamerą“ (retai). Kada neskubėdamas palengva rengiesi fotografuoti (žinoma, jei žmonės supranta tą veiksmą) neprieštaravimas visada reiškia sutikimą. Esu buvęs tokiose gentyse Pietryčių Azijoje, kur žmonės apskritai bijo žmonių. Ką jau bekalbėti apie jų žinojimą, kas yra fotoaparatas. Pastaruoju atveju negali būti nė kalbos apie sutikimą ar prieštaravimą, juo labiau nuotraukų viešinimą. Kita vertus, kitais atvejais paprašytas būti paveiksluojamas žmogus ima pozuoti ir sustingsta. Kam reikalinga tokia nuotrauka? Dažniausiai ji būna bevertė. Netikėtumo faktorius yra sėkmingiausia galima fotomenininko akimirka. Aš nekalbu apie fotografavimą ar filmavimą iš po rankšluosčio nudistų paplūdimiuose, kaip neretai pasitaiko. Žinau tai ir, ten lankydamasis, atskiriu tokius negarbingus subjektus. Na, ne visi jie būna iškrypėliai – pažįstu ir tradicinės orientacijos. Tačiau bet kokiu atveju iš po rankšluosčio paveiksluoti neetiška. Turbūt būtų kvailokai keista prašyti sutikimo , fotografuojant konfliktus, auto įvykius, karo veiksmus ar demonstracijas.
Apsilankyti papuasų trobelėse įdomu, bet nėra taip paprasta. Vedlys
(Papuasijoje vedlys ne tik būna vertėju, pagalbininku, bet kartu ir rūpinasi svečio saugumu) tarpininkauja santykiams tarp vietinių gyventojų ir ateivių. Jei be vyro (sutuoktinio) leidimo įlįsi į moterų namelį (ten vyrai nuo moterų gyvena skyrium ir patys užeina vidun tik poreikio vedini), gali būti iškviestas dvikovon. Tuomet pasekmės būtų nesunkiai nuspėjamos. Apie kokį nors įsilaužimą į nerakinamas papuasų trobeles negali būti ir kalbos. Taip samprotauti gali tik ten niekada nesilankęs žmogus – toks, įtariu, yra VB Platforma.

Vandens transporto paslauga (leidimo fotografuoti tikrai negavau)

Dabar apie vertybes. Nesu nei lingvistas (nors vartoju ne vieną ir ne dvi
kalbas), nei lituanistas. Tačiau supratimą apie tam tikrų žodžių kilmę ir reikšmę turiu. Papuasai nėra žeminančią prasmę įgavęs žodis (nebent VB Platformos aplinkoje?). Žodis Papua, kilęs iš malajų kalbos žodžio Papuva, reiškia „garbanotas“; žodis Gvinėja kildinamas iš portugalų žodžio Guiné – „juodųjų kraštas“. Tai kas gi čia įžeidžiančio? Ne mes jį sugalvojome ir ne mūsų kompetencijoje jį pakeisti. Kam nepatinka, gali nevartoti. Taigi, rytinės salos dalies pavadinimą Papua Naujoji Gvinėja (Papua New Guinea, PNG) – liet. Naujasis garbanotų juodųjų kraštas – puikiai supranta ir dėl to ietimis nemosuoja dauguma papuasų, nes valstybinė PNG kalba yra anglų.
Autorės (autoriaus) minimų kitų, jos nuomone, rasistinių žodžių reikšmė ir
vartojimo paplitimas yra skirtingi. Štai babajus – apytikslis pietietiškos kilmės žmogaus įvardijimas. Dar vartojamas Azijos gyventojui apibrėžti. Esminiai panašumai, vienijantys tų šalių gyventojus, yra: tamsesnė odos spalva bei išpažįstama kitokia nei krikščionybė religija. Tiksli žodžio kilmė nėra aiški, bet greičiausiai kilo iš tarp indų, arabų ir pakistaniečių dažnai naudojamo žodžio baba, kuris reiškia tėvą, senelį. Pietų Azijoje tai pagarbus kreipimasis į bet kurį garbaus amžiaus vyrą. Todėl žodžio babajus vartojimo negalima painioti su lietuvių prastuomenės emigracijoje (ir tik ten) suteikiamo šiam terminui neigiamo, neretai įžeidžiančio atspalvio. Beje, ta prastuomenė (lai neįsižeidžia jie dėl teisybės) gal net neskaito tokių straipsnių, kaip šis ar VB Platformos. Mes, kaip ir A. Morkūnas, juk rašome intelektualiam skaitytojui, kuris supranta esmę, neįžeidinėja kitų ir nevartoja žargono, kuriam, beje, priklauso ir trečiasis nurodytas pavyzdinis žodis čiurka, kilęs iš rusų kalbos žodžio чурка, чурбан, reiškiančio kelmą. Beje, Lietuvoje, siekiant ką nors paniekinti, mano galva, dažniausiai vartojamas žodis yra asilas. Patikėkite, nei mano asilai (vieni iš protingiausių Pasaulio gyvūnų), nei aš, jų savininkas, nesureikšminame žemo intelekto asmenų vartojamos nekultūringos kalbos. Kita vertus, „kvailo žmogaus“ apibūdinimas asilu yra ne tiek (manau – nė kiek) asilo sumenkinimas, kiek komplimentas žmogui, jo išaukštinimas (vidutiniškai asilas yra protingesnis už tokį žmogų ir už jį taip apibūdinantį asmenį). Jeigu mes paisytume kultūriniame užribyje atsidūrusių asmenų kalbos manierų, tai gal turėtume atsisakyti tokių vardų, kaip Kazytė, Mykolas, Štolcas, vien todėl, kad jų vartojime galima aptikti vulgarumo pėdsakų?
Grįžkime prie gražaus ir neabejotinai vartotino žodžio papuasas. VB
Platforma nurodo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 2008 m. spalio 2 d. protokolinį nutarimą Nr. PN-6, kuriame sakoma, kad Papua teritorijoje gyvenantys žmonės lietuviškai yra vadinami Papua Naujosios Gvinėjos gyventojais. Tai teisinga, nes Naujosios Gvinėjos saloje (panašiai, kaip ir Lietuvoje) gyvena įvairių tautybių žmonių. Bet gi jų daugumą sudaro gentys, bendru vardu vadinamos papuasais. Atsiverskime 2010 m. išleistos Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) XVII tomo 438 puslapį. Ten perskaitysime, kad papuasai yra Okeanijos gyventojai, gyvenantys Papua Naujojoje Gvinėjoje, Indonezijoje, Rytų Timore ir kitur. VLE skaitmeninėje
versijoje, redaguotoje 2019 m. (http://www.vle.lt/Straipsnis/papuasai-1997) taip pat vartojamas šis terminas. Man VLE yra autoritetas, o tuo tarpu VLKK – ne. Paaiškinsiu kodėl. Kuriant tekstus Visuotinei lietuvių enciklopedijai ir Sporto terminų žodynui, esu ne kartą susidūręs su nesuvokiamu VLKK užsispyrimu, stengiantis iškraipyti kai kurių objektų ir daiktų pavadinimus. Tuo pat metu aš nematau jokių VLKK pastangų, išgyvendinant iš valstybinės kalbos vulgarios kilmės arba vulgarybes primenančius žodžius, pvz., tokius, kaip p..t, a..genas,…
Darbai būna visokie ir ne vienodai pelningi. Papuasams, kaip ir kai kurių kitų šalių vietiniams gyventojams (pvz. šerpams) labai reikalingi grynieji pinigai. Jų (greitai ir be to ne menkai) galima užsidirbti, teikiant paslaugas keliautojams ir turistams. Taigi, mes jiems paliekame ne skatikus (kaip įsivaizduoja VB Platforma), o normaliai atsilyginame. Papuasai moka puikiai derėtis ir jau yra įpratę gerai „numelžti” svetimšalius. Pats tai mačiau ir patyriau. Žodžiu, nesuprantu, kodėl taip stengiamasi kabinėtis prie autoriaus žodžių.

Papuasiukas gyvenimu patenkintas

Štai, kad ir „snarglių tema“. Mano ir p. Algirdo patirtys yra labai skirtingos.
Tačiau galiu atsakingai patvirtinti, kad rytinėje salos dalyje papuasiukai tikrai yra snarglėti (žinoma, ne visi). Tai ne pašmaikštavimas ir ne egzotika, tai – faktas.
Nors man labai nepatiko VB Platformos anonimo straipsnis, bet jis mane
paskatino pasidomėti Algirdo Morkūno asmenybe ir jo svetainėje www.journey.lt skelbiama medžiaga. Ačiū už tai. Kita vertus to anonimo dėka radosi šis mano straipsnelis. Tai turbūt irgi neblogai. Su dideliu susidomėjimu perskaičiau visus A. Morkūno kelionių aprašymus, kurie kažkiek siejasi ir su mano kelionėmis. Netapau aš p. Algirdo gerbėju (sekėju), gal ne viskas jo kūryboje man patinka, gal ne su viskuo, ką jis rašo norėčiau sutikti. Tai natūralu: kiekvienas rašo taip, kaip jis nori. Na, o skaitytojo teisė skaityti arba ne, patikti arba ne. Kaip prasmingai parašyta
viename antkapyje Vengrijoje: „Guliu aš, skaitai tu, skaityčiau aš, gulėtum tu“.
Rašytojas rašo, fotografas fotografuoja, tapytojas tapo, keliautojas keliauja,
kūrėjas kuria. Visi jie yra laisvi savo pasirinkime ir daro tai taip, kaip nori. Žinoma, būna užsakomų kelionių, straipsnių, kitų kūrinių. Tačiau, jeigu Tu, žmogau, neapmokėjai mano kelionės ar darbo (net jeigu ir nežymiai parėmei pinigais), tai negali norėti, juo labiau nurodinėti man, kaip aš turiu tai atlikti. Atsiprašau, bet tai – ne TAVO reikalas. Nepatiko straipsnis ar knyga, parašyk geriau, nepatiko paveikslas – nutapyk gražiau, nepatiko, kaip aš keliauju, keliauk pats kaip nori. Svarbiausia, nesikišk ne į savo reikalus. Jeigu esi tik skaitytojas, tai ir skaityk. Na, gal kokį komentarą (kuris nieko nedomina) parašyk – patenkink savo ego. Mums rašytojams
visai nesvarbu, kas ką rašo – gerai ar blogai – svarbu, kad apie mus rašo. Jei apie tave kalba, vadinasi dar esi gyvas. Prastai būtų, jei niekas jau nebekalbėtų – vadinasi tavęs jau nebėra.
Aš gerbiu Algirdą Morkūną (mielai su juo ateityje susipažinčiau) už tai, ką jis daro. Suprantama, jis, kaip ir aš, keliauja visų pirma sau (visi mes žmonės – šiek tiek savanaudžiai; aš tai – tikrai). Rašymas ir fotografavimas yra savotiška mūsų saviraiškos forma (neabejoju, kad irgi savanaudiška). Jei kam nors tai įdomu ar naudinga, mes visada galime tuo dalintis (Beje, „Dalintis reikia“ – papuasų gyvenimo kredo). O, jeigu kam nors tai nepatinka (o ar gali visos ir viskas patikti?), tai Jūsų, mielas skaitytojau, valia rinktis. Daugiau tokių žmonių, kaip p. Algirdas, reiktų Lietuvai – naujų jaunų keliautojų, kurie pramintų kitus Žemės rutulio takus ir padėtų mums
geriau pažinti Pasaulį.
Tegul ir toliau tamstą, p. Algirdai Morkūnai, telydi nuoširdumas ir sąžiningumas. Sėkmingų kelionių ir naujų įdomių kūrinių!

Papua Naujosios Gvinėjos džiunglės

Bismarko jūra ties šiauriniu Naujosios Gvinėjos krantu

Ieškokite, gaukite ir skaitykite mano naująją trečiąją iš serijos „Įeik, žmogau, į šią didybę“ knygą „Žmogienos skonis“, kurioje aprašiau mūsų 2018 m. ekspediciją į Papuasiją ir ne tik…

Tai, ar skanu buvo?