Prieš trisdešimt metų, 1991-siais pirmą kartą lankydamasis Norvegijoje, girdėjau, kad kai kurie norvegai po įtemptų darbų mėgsta išvažiuoti į gamtą. Neretai jie ten praktikuoja ilgai, net kelias dienas, sėdėti žiūrėdami į fiordo vandenį ir daugiau neveikti nieko. Taip jie atsigauna.

Aš pats dažnai kelias dienas būnu vienas savo „Ketveriukėje“, biofilijos bazėje ant Šernų kalno. Ten – atgaiva!

Šiais metais buvau kūrybinėje išvykoje Mažojoje Lenkijoje. Tarp dviejų svarbių susitikimų turėjau šešis laisvadienius. Nutariau juos praleisti mano pamėgtoje Zakopanėje. Pasirinkau kilometro aukštyje išsidėsčiusį Koščieliską Tatruose. Įsikūriau medinukyje su balkonu, iš kurio kaip ant delno matėsi pagrindinis/aukščiausias Aukštųjų Tatrų kalnagūbris, skiriąs Lenkiją nuo Slovakijos. Kasdien sėdėdavau balkone, gerdavau Tatrų arbatą, ragaudavau nuostabų rūkytą avių pieno sūrį ir stebėdavau kalnus, sniegą, debesis, vėją, paukščius, medžius. Tikėjausi, kad per savaitę patirsiu niksen būseną.

 

Pagal psichologą dr. G. Navaitį:

 „Nyderlandai paprastai patenka į pirmąjį penketuką pasauliniuose laimės tyrimuose. Šalyje populiari niksen idėja (šį olandišką terminą sunku tiksliai išversti), kuri sako, kad kartkartėmis reikia pasitraukti iš profesinių ir socialinių lenktynių, atsisakyti kovų, laimėjimų, tiesiog nieko neveikti. Tai laikas, kai gali ramiai gerti žolelių arbatą, žiūrėti pro langą į lėtai plaukiančius debesis ar skraidančius paukščius ir nespręsti mintyse jokių problemų“.

 

Užpakalis nuolat smirdi –  ir vis tiek jį nešiojamės visur kartu su savimi. O ką jau bekalbėti apie kitas kūno dalis? Štai, kad ir galva – juk ne tuščia puodynė. Žinoma, kalbu ne apie visų galvas. Manoji tai tikrai niekada nebūna tuščia, be minčių. Gal ir todėl man šįkart nepavyko kalnuose pasiekti niksen…

 

Į Tatrus atvykau dar vasarą (lenkams svarbi astronominė vasara – šiemet ji baigėsi tik rugsėjo 22 dieną), bet…

Rugsėjo 18 d. buvo labai šalta. Tatruose – -6^o C. Šiandien kalnuose (nuo 1,5 km aukščio) iškrito pirmasis sniegas. Bet jo labai daug – per porą dienų sniego danga ten pasiekė 20 cm ir kasdien storėjo dar po 10 cm. Viršuje siautėjo stiprūs vėjai. Du čekus ištiko nelaimė – negalėjo nusileisti nuo viršūnės ir apšalo.  Net slovakų kalnų gelbėtojai nesugebėjo jiems niekuo padėti. Galiausiai juos išgelbėjo lenkai ir nuvežė į Zakopanės ligoninę. Vėliau ėmė šilti, temperatūra nusistovėjo ties -1^o C, bet sniegas niekur nedingo.

Gražu. Taip rugsėjo 23 d. sutikom rudenį, tikrąjį rudenį. Gyvenvietėje pabendraudavau su vietinėmis/vietiniais. Kasdien galvon ateidavo vis naujos geros mintys. Mano galva taip ir neišsituštino. Man tikriausiai tai niekada nenutiks, nes turbūt ir negali nutikti.

Tai kur gi ir kada gi man pažinti niksen?