Prireikė tik trejų metų, kad ant/iš „plaukų“ išaugtų nauja gyvybė. Aš nesodinau/nesėjau, todėl nežinau ar iš šaknų atžėlė, ar paukščiai sėklas atnešė. Gamta pati geriau susitvarko, tik nereikia jai trukdyti, kištis į jos reikalus. Yra žinomas medis, ilgus ilgus metus maitinęs savo nukirstą kaimyną/gentainį, tuo palaikydamas jo gyvastį. Visai priešingai, negu daro „protingasis“ žmogus, sumąstęs eutanaziją.

Sakoma, tam, kad nebūti daržove. O argi būti daržove blogai? Tavimi rūpinasi: maitina/tręšia, girdo/laisto, saugo nuo priešų/ravi. Sakysi, paskui suvalgo. O argi palaidoto velionio kas nors nesuvalgo/nesuėda? Arba tu juos, arba jie tave.

Negalima teigti, kad gamtoje nėra eutanazijos – juk žmonių rūšyje ji egzistuoja. O žmogus – taip pat gyvūnas, bendru skaičiumi ir bendra mase mažesnioji gyvybės dalis. Gamta neretai daro klaidas. Gyvybės įvairovėje mes taip pat stebime išlaikytinius, tinginius, iškrypėlius… Beje, apie pastaruosius.

Gyvybės gyvenime yra trys amžini malonumai/poreikiai, lydintys organizmą nuo gimimo/atsiradimo/išdygimo iki mirties/gaišimo/išnykimo. Tai miegas/poilsis, maitinimasis ir tuštinimasis/apsivalymas. Visa tai gamtos skirta tam, kad vyktų evoliucija, o ji – negalima be dauginimosi. Sakoma, ėsk ir dauginkis! Tik per dauginimąsi/palikuonių palikimą įmanoma prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. O toks prisitaikymas ir yra evoliucija.

Jeigu du/keli individai yra tos pačios lyties ir todėl negali susilaukti bendrų palikuonių, t. y. daugintis, tai tokia „partnerystė“ gamtoje yra pasmerkta. Kam to reikia? Yra taip, kaip yra. Tai – gamtos klaida/klaidos. O kas jų/klaidų nedaro? Gerai yra tai, kad tokie iškrypimai gamtoje sudaro mažumą. O mažuma, kaip žinia, visada privalo paklusti daugumai, jos vystymosi dėsniams. Taip buvo, yra ir bus visur ir visada.

Lai žmonių seksualinės mažumos džiaugiasi, kad žmonių daugumos yra tolerantiškos, leidžia dirbti visus darbus, būti net pedagogais (o nereikėtų!). O daugumoms palinkėsiu nuolat būti budriems ir pamačius, kad kas nors su spragilu šikną krapšto, krauti į veizolus jam sparčiai, kad dantys braškėtų.

Ne kartą teko susidurti/dirbti su Lietuvos bei Vengrijos pederastais. Sakau atvirai – man buvo šlykštu. Ar skaitėte „Gėjų manifestą“? 1987 m. JAV jis buvo išspausdintas, kaip satyrinis kūrinys. Deja, pederastai jį suprato kitaip – kaip tikrovę. Jame skelbtos, neva satyrinės, pranašystės tikrai pildosi ne tik Vakaruose apskritai, bet ir Lietuvoje konkrečiai. Gaila, kad niekas neišverčia jo (manifesto) į lietuvių kalbą ir nepaskelbia viešai. Gal tuomet sumažėtų tolerancija tiems iškrypėliams-gamtos klaidoms?

Mes ne hetero kiaulės, kaip mus pavadino autorius, baigdamas savo „kūrinį“. Mes – normalūs, neiškrypę. Mums „nesmirda“, kaip kartą buvo iš minios šaukiama vienos eisenos Vilniuje dalyviams. Mūsų – dauguma. Mažumoms beliks tik prisitaikyti arba „išnykti“. Bet argi jos kada nors supras?

Tačiau grįžkime į augmenijos pasaulį.

Mano jaunoji pušelė prisitaikė – ji neišnyks!