Asilai pasaulyje ir Lietuvoje

Erikas Laiconas 2007

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas” 2007 12 13/15, Nr. 145 (2194) ir 146 (2195).
10 plaštakų

 

Jaunystėje, skaitydamas mūsų keliautojo ir mokslininko Konstantino Ario knygą „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“ (1933/1934 metai), atkreipiau dėmesį į šiuos autoriaus žodžius:

„Asilai naudojami ne tik joti, kur jie iš tikrųjų paima pirmą vietą, nes dėl savo pigumo yra prieinami net neturtingiausiems žmonėms. Asilais vežiojamos ir visokios prekės, ypačiai kalnuotose vietose, kur asilas yra vienintelis susisiekimo gyvulys. Normalus krovinys vidutiniškam išakui yra apie 50-120 kg. Kaip arklys ir kupris, taip ir asilas pripranta dirbti žemės ūkio darbus, ir dažnai pasitaiko matyti į vieną arklą pakinkytus greta kuprį ir asilą, kantriai kenčiantį visokius savo šeimininko įžeidinėjimus, kurie ant vargšo gyvulio pilasi kaip iš gausybės rago. Paprasta priemonė priversti išaką greičiau eiti yra ne kančius, kaip arkliams, bet paprasčiausias sartų peilis, kurį kiekvienas tenykštis gyventojas nešiojasi užsikišęs už juostos. Šiuo peiliu raitelis gyvuliui bado sprandą, tuo pat metu ragindamas jį švokščiamu garsu chši chši…“

Netruko ir pačiam iš arčiau susipažinti su asilų gyvenimu tenykščiuose kraštuose, keliaujant po Kirgiziją, Kazachiją, Tadžikiją, Kiniją… O štai 1971 m. Turkmėnijoje aš pirmą kartą pats atsisėdau ant ilgaausio. Šį įvykį V. Katilius straipsnyje „Auga gatvė Litovskaja“ („Komjaunimo tiesa“) taip aprašė:

„…VPI būrio vadas Leonas Budrys ir KPI būrio vadas Erikas Laiconas susijaudinę. Būrių garbė pavojuje! Tarp kitko čia vyksta lenktynės ant išakų. Dviejų būrių vadai jau sėdi balnuose. Startas! O asilai – nebūtų jie asilai! – nė iš vietos. Stovi, karpo ausimis – jiems, atseit, įdomu. Erikas kulnimis baksnoja, Leonas rankomis asilą ragina. Veltui. Čia jau vyrų nervai neišlaikė. Prišoko bent po dvidešimt vaikinų ir nešte nubogino prie finišo juostos ir asilus, ir raitelius.“

Po 10 metų Uzbekijoje dalyvavau rusų speleologų ekspedicijoje. Mūsų tikslas buvo įsiskverbti į giliausią Azijos prarają „Kijevskają“. Sklaidydamas to meto dienoraštį, aptikau tokias eilutes:

„1981 m. spalio 7 apie 9 val. 9 asilų vilkstine iškeliavome į kalnus. Vietinis uzbekas Babajus vedė vilkstinę. Kiekvienam asilui pakrovėme po 100 kg svorio. Ant savo pečių speleologai nešėsi dar po 20 kg. Per pirmąsias 2 valandas apie 1000 metrų serpantinu pakilome į Jachtono perėją Kara Tiubės kalnagūbryje. Temperatūra gana aukšta. Saulė, karštis, vėjo nėra. Žmonės judėjo greičiau už asilus. Sunkiausia kelionės dalis prasidėjo nuo perėjos. Toliau sekė staigus pakilimas nepatogiu ir stačiu akmenuotu šlaitu į kitą perėją. Asilai labai sunkiai įveikė šią atkarpą.  Toliau nusileidimai keitė pakilimus, kol pagaliau pakilome į Kyrktau plynaukštę 2350 m aukštyje.“

Kai 1991 m. iš Kauno persikėlėme gyventi į vienkiemį netoli Dubysos, ne asilas, o šuo tapo pirmuoju mūsų naminiu gyvūnu. Ir tik 2000 m. pavasarį Kelmės rajone įsigijome asilą Feliksą. Tuo tarpu jo dabartinė draugė Pupa atkeliavo į mūsų ūkį iš Panevėžio 2006 m. rudenį. Abu jie priskiriami mažųjų asilų grupei, nes yra 10 plaštakų aukščio. Yra toks asilų ir arklių aukštumo vienetas – „plaštaka“, lygi 10,16 cm. Asilai – draugiški gyvūnai, kaip ir šunys, prisiriša prie šeimininko, noriai su juo bendrauja, netgi reikalauja dėmesio. Pamatę ar išgirdę grįžtant namo, jie iš tolo sveikina mane balsu; jei gali, būtinai prieina artyn „pačiupinėti“. Taip mes su žmona Edita pamilome asilus ir juos pradėjome auginti.

Asilo šventė

Naminis asilas yra kilęs iš Afrikos laukinio gentainio, greičiausiai Nubijos porūšio (Equus asinus africanus), gyvenusio tarp Nilo upės ir Raudonosios jūros, tačiau jo prijaukinimo istorija nežinoma. Tikriausiai senieji Nubijos galvijų augintojai maždaug prieš 6 tūkst. metų pirmieji ėmė naudoti asilus nešuliams gabenti. Tada jie pakeitė buivolus, kuriems, kaip atrajojantiems gyvūnams, reikdavo nuolat leisti ramiai pailsėti. Taigi piemenys tapo daug mobilesni, o keliaujant po Egipto dykumas tai gyvybiškai svarbu. Yra žinoma, kad senovės Egipte III tūkstantmetyje pr. Kr. buvo laikomos per 1000 asilų kaimenės. Tada juos imta naudoti ir žemės ūkio reikmėms: įminti sėklas derlingoje Nilo salpoje ir nukulti derlių. Asilių pienas buvo vartojamas maistui ir kaip gydomoji bei kosmetinė priemonė, o asilų mėsa valgoma. Ir dabar Europoje sakoma, kad saliamis be asilienos – tai ne saliamis.

Iš Nilo slėnio naminiai asilai paplito po visą pasaulį. Pietvakarių Azijoje jie pasirodė IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje, o apie 1800 m. pr. Kr. naminių asilų auginimo centras persikėlė į Mesopotamiją. Damaskas, žinomas kaip asilų miestas, išgarsėjo stambia ir balta jojamųjų asilų veisle. Vėliau Sirijoje buvo išvestos dar 3 veislės: balnojamieji, grakščios eisenos, skirti moterims, ir tvirto sudėjimo arti. Arabijoje išvesta Jemeno veislė – stiprūs, šviesios spalvos jojamieji asilai, iki šiol naudojami karavanuose. Žydai ir arabai asilu naudojosi anksčiau negu arkliu, ir ilgaausis dažnai minimas žydų Šventajame Rašte. Patriarchai didžiuodavosi, kad jų sūnūs jodinėdavo asilais.

Į Europą asilai pateko turbūt drauge su vynuogininkyste II tūkstantmetyje pr. Kr., o graikai, gabendami vyną, išplatino juos savo kolonijose šiaurinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Taip jie pateko į Italiją, Prancūziją ir Ispaniją. Vėliau romėnai paskleidė asilus po Europą iki pat imperijos pakraščių, o 1495 m. K. Kolumbo II ekspedicijos aprūpinimo laivas atgabeno pirmuosius ilgaausius ir į Ameriką. Kada pirmieji asilai pateko į Lietuvą, autoriui kol kas nežinoma.

Senojo ir naujojo įstatymo šventraštyje asilas laikomas garbingu gyvuliu. Viduramžiais Pietų ir Vakarų Europoje dėl ypatingos pagarbos asilui, atsimenant Juozapo ir Marijos bėgimą su kūdikėliu Kristumi ant asilo ir ypač Kristaus atvykimą į Jeruzalę, liaudis mėgo asilo šventę (lot. festum asinorum), kuri buvo švenčiama Palmių sekmadienį (paskutinis sekmadienis prieš Velykas, mūsuose dabar žinomas kaip Verbų sekmadienis), kai asilą net bažnyčion su giesmėmis įvesdavo, tačiau tai ilgainiui bažnyčios buvo uždrausta. 2008 m. asilo šventę galėsime švęsti kovo 16 d. Tačiau nepaisant tokios iš bažnytinių tradicijų tarp žmonių plintančios pagarbos asilui, visuomenėje ją vis labiau stelbė paniekinamai arba pajuokiamai vartojamas neigiamas asilo įvaizdis, kilęs dar senovės Romoje.

Ilgiausiai gyvenantis naminis gyvulys

Naminis asilas priklauso neporakanopių būrio (Perissodactyla) arklinių šeimai (Equidae). Kartu su tarpanais, kulanais ir zebrais sudaro arklių gentį (Equus). Nuo arklio skiriasi mažesniu ūgiu, ilgomis ausimis, siauromis kanopomis, plona uodega, kurios tik galas apaugęs ilgais plaukais. Tai ištvermingas ir stiprus gyvulys – išlaiko nešulį, lygų dviem trečdaliams jo kūno masės, ir neša jį 7 km/val. greičiu.

Nors naminių asilų spalva kinta nuo baltos iki juodos su pilku ir rudu ar net rausvu atspalviu, tačiau plačiausiai paplitusi yra pilka arba pilkšvai ruda spalva. Daugumas asilų, nepriklausomai nuo jų spalvos, turi kryžminę tamsią juostą pečių srityje ir šviesias sritis (snukio priekis, akių žiedas ir papilvė). Pasitaiko ir dėmėtų asilų. Labai mėgstami, nes reti, yra dvispalviai ir trispalviai asilai.

Asilų dydis (aukštumas), matuojant plaštakomis nuo žemės iki gogo, būna nuo 8 iki 16 plaštakų. Pagal ūgį jie skirstomi į tris grupes: mažieji (iki 10 plaštakų), didieji (11-13 plaštakų) ir veisliniai (14-16 plaštakų). Sveria jie nuo 70 iki 450 kg, o labiausiai paplitęs 10 plaštakų ūgio asilas sveria apie 150 kg.

Ilgaausių balsas stiprus ir gergždžiantis, kažkodėl dažnai vadinamas bliovimu. Mano asilai girdimi net už 4 km.

Ilgaausis pasižymi gana reta kitiems gyvūnams savybe – jo vienodai puikiai (geriau negu žmogaus) išvystyta klausa, rega ir uoslė. Visus tam reikalingus organus talpina didelė galva. Labai ilgos asilo ausys gali būti judinamos aplinkui ir nukreipiamos mažiausio garso kryptimi. Jos taip pat reikalingos vaizdiniams signalams perduoti bei atlieka aušinimo funkciją karšto dykumų klimato sąlygomis. Akys išsidėsčiusios taip, kad asilas, pasilenkęs ėsti, vienu metu gali matyti visas keturias savo kojas. Jei asilas užuodžia naują, jam nežinomą kvapą, jis pasitelkia nosies ertmėje esantį Jakobsono organą, kupiną skonio receptorių. Tam tereikia prašiepti lūpas ir įtraukti oro, kad galėtų per atstumą suragauti kelias ore sklandančias nepažįstamo daikto molekules.

Tai ilgiausiai gyvenantis naminis gyvulys. Asilai gyvena 30-50 metų, nors jų amžius gali siekti net 60 metų. Kergti galima 2 metų amžiaus pateles, nors rekomenduotina jų vaikystę pratęsti iki trejų metų. Po 365 nėštumo dienų (bet tai gali trukti 11-14 mėn.) paprastai atsiveda vieną jauniklį. Jei nepaskubėsi pirmą kartą kergti, tai palikuonių asilės gali turėti iki 25 metų amžiaus, o patinai tinka kergti net iki 35 metų amžiaus.

 

Pienas, artimiausias moters pienui

Asilės pienas iš visų naminių gyvulių pagal sudėtį yra artimiausias moters pienui. Tai patvirtino tyrinėjimai, pagal kuriuos asilės pienas dėl savo hipoalerginių savybių ir pasisavinamumo sėkmingai pakeičia moters pieną. 100 g asilės pieno yra 1,5 g riebalų, 2,1 g proteinų, o energetinė jo vertė yra 46 kalorijos. Švelniai sūrus, lengvai virškinamas, stiprinantis tulžies aktyvumą, stimuliuojantis širdies raumenį. Naudingas esant bendram silpnumui, šlapimo susilaikymui. Kaip vaistas naudingas nuo kosulio ir kepenų sutrikimo, ypač vaikams ir pagyvenusiems asmenims, taip pat ir chroniškam bronchitui bei išsekimui gydyti.

Išgirdęs apie didžiausią pasaulyje melžiamų asilių fermą Kroatijoje, aš nedelsdamas 2007 m. birželį išskubėjau į Balkanus. „Dar-Mar“ fermą Policos kaimo vienkiemyje prie Zadaro miesto radau nesunkiai – ją žino visi aplinkiniai gyventojai. 60 asilų fermos savininkas Damiras Štulina noriai aprodė savo ūkį.

Prieš 15 metų Damiras nusipirko pirmąją Dalmatijos veislės patelę. Dabar erdviame aptvare prie namų jis laiko 40 asilių žindenių. „Šios veislės asile jodinėjo pats Kristus, o jų pienas yra pats geriausias“, – sako fermeris. Šešėlyje po medžiais nuobodžiavo ir keletas jauniklių. Nors vienas patinas lengvai „aptarnautų“ visą bandą, bet tam, kad išvengti kraujomaišos, šeimininkas kergti naudoja du ilgaausius. Tačiau atokiau nuo namų mačiau besiganant 10 patinų ir dar 10 atjunkytų patinėlių. Jie dar laukia naujų savo šeimininkų. Patinėlius Damiras parduoda kaimo turizmo sodyboms po 690 EUR. Patelės kainuoja kiek brangiau – 970 EUR, tačiau kol kas visą moteriškąją prieauglio dalį jis pasilieka bandai plėsti.

Nors Damiras turi penkis vaikus, bet fermoje kartu su juo dirba tik vyriausias sūnus. Jo duktė mokosi Zagrebe ir rašo diplominį darbą apie asilės pieną, taip pat iš anglų kalbos į kroatų verčia straipsnius apie asilininkystę. Kroatijoje, kaip ir Lietuvoje, šia tema jokios literatūros nėra. D. Štulina turi 50 ha tipiškos tam regionui akmenuotos žemės.

„Ėmiausi auginti asilus tam, kad mano vaikai žinotų, koks tai gyvūnas, bet ėmė lankytis žmonės ir prašyti parduoti patelių, kad galėtų jas melžti ir gydyti savo vaikus nuo stipraus kosulio. Tada pats nutariau imtis asilių pieno gamybos. Dabar ketinu toliau plėsti ūkį ir norėčiau, kad šio verslo imtųsi ir kiti mano namiškiai“, – savo planus dėsto fermeris ir priduria: „Tai sunkus darbas – reikia žinoti, kaip maitinti, poruoti, mažiukus priiminėti… Reikia daug darbo ir kantrybės, kad asilė atvestų  jauniklį, o pieno duoda nedaug, mažiau negu avis ar ožka“.

D. Štulinos asilės per dieną duoda po 400-500 ml pieno. Damiras kasdien numelžia po 200 ml. Likusią dalį palieka mažyliams, bet tam, kad pieno jiems nepritruktų, labai gerai šeria motinas ir užtikrina joms pavėsį. 15 dienų po atsivedimo kiekvienos asilės pienas kasmet yra tiriamas laboratorijoje Zagrebe. Tik tada leidžiama jį parduoti, o laktacija trunka iki 5-5,5 mėn.

Asilės pienas vartojamas kaip vaistas daugiau negu nuo dešimties ligų. Jis stiprina imunitetą ir kraują, gerina smegenų veiklą, mažina stresą, kelia apetitą. Naudojamas kosuliui, alergijai gydyti arba kaip maistas po sunkių operacijų. Tinka vartoti vietoj motinos pieno. Naujausi tyrimai rodo, kad asilės pienas turi antivėžinių savybių, lėtina odos senėjimą, gali būti naudojamas gydant tuberkuliozę ir net AIDS. Be to jis kelia tonusą ir turi stiprių afrodiziakinių  savybių, t y. sukelia arba didina lytinį potraukį. Suaugusiems rekomenduojama vartoti po vieną porciją (100 ml) vieną kartą į dieną; vaikams po pusę arba trečdalį porcijos per du ar tris kartus per dieną.

Kad seksas suteiktų daugiau malonumo, Damiras rekomenduoja vartoti ir po 2-3 porcijas iškart. Pirmą dieną, sako, efekto nejusite, bet paskui poveikis neišnyks 5-6 dienas. Jei vartoja abu partneriai, moteriai geriau duoti per pusę mažiau, kad neiškiltų problemų. Ne veltui turbūt neseniai JAV feministės net reikalavo uždrausti įvežti į šalį šį pieną, motyvuodamos, kad maudymasis asilės piene gali sustiprinti moters geismą ir taip ji taptų priklausoma nuo vyrų malonės ar nemalonės…

„Tas pienas turi hormonų, kurie net dievobaimingą ir padorią moterį gali paversti laukine kate, pamišusia nuo seksualinio noro,“ – tvirtina žinoma Amerikos feministė Džeinė Karmanin. Teisybės dėlei būtina pridurti, kad kol kas nė vienas vyras to nei patvirtino, nei paneigė. Tačiau dabar jau niekam ne paslaptis, kad būtent asilių pienas buvo Kleopatros grožio priežastis. Ji maudydavosi vien tik tame piene ir niekada nesileisdavo į kelionę be 500 pieningų asilių.

Gydymo asilės pienu tradicija į Kroatiją prieš 1000 metų atėjo iš Rytų (Irakas, Iranas, Indija), bet šiuo metu beveik išnyko. Dabar šviežio asilės pieno galima nusipirkti tik pas Damirą Štuliną. 100 ml porcija kainuoja 5,50 EUR. Pirkėjai – daugiausia amerikiečiai, australai, naujazelandiečiai ir sibiriečiai. Keletą pieno porcijų aš atvežiau ir į Lietuvą.

 Geriau geri šiaudai negu blogas šienas

Asilai pašarui nereiklūs – jie ėda viską: dilgėles, kaštonus ir jų lukštus, gervuoges, erškėčius, kadagius, kitus dygliuotus augalus. Jie nepaprastai mėgsta medžių žievę ir šaknis, ypač uosių, tuopų, gudobelių, kaštonų, guobų, lazdyno… Mėgsta bulves, runkelius, pievagrybius, obuolius, kriaušes, giles, vynuoges.  Nuo pavasario iki rudens pagrindinis asilų maistas yra natūralių pievų (tik ne pelkinių) žolė. Asilui per 6-7 mėn. ganiavos sezoną reikia iki 20 arų pievos, nes apie 200 kg sveriantis gyvulys per dieną suėda apie 8 kg žolės. Geriausias yra palaidas gyvulių laikymo būdas, tačiau svarbu žinoti, kad elektrinė tvora asilams saugoti nėra efektyvi, nes juos nuo elektros gerai saugo plaukai. Be to, asilai neįsibėgėję laisvai peršoka daugiau nei 1 m aukščio kliūtis. Išeitis viena – įrengti nuolatinį aptvarą, kuriame turi būti priedanga nuo saulės, kritulių ir šalto vėjo.

Asilai ligoms atsparūs, nebijo nei karščio, nei šalčio, tačiau juos reikia saugoti nuo drėgmės. Iki +45⁰C temperatūros jie gali visą dieną būti be vandens, nors tai nėra gerai. Be maisto irgi gali ilgai gyventi. Iki -10⁰C temperatūros asilai puikiai jaučiasi lauke. Prie žemesnės temperatūros juos reikia laikyti po stogu ant šilto ir sauso pagrindo. Tinka lentinės grindys arba gilus kraikas. Net kai žiemą lauke ir labai šalta, asilus į lauką galima leisti nuolat, bet patartina girdyti šiltu vandeniu. Patogu, kai jie patys gali bet kada išeiti laukan. Pastogė asilams gali turėti tik tris sienas ir stogą. Tačiau ją reikia apsaugoti nuo drėgno ir šalto vėjo, o atvirą pusę nukreipti į rytus. Trims vidutinio ūgio asilams pastogė statoma 6 m ilgio, 3 m pločio ir 2,5 m aukščio. Statybai geriau naudoti akaciją ar ąžuolą, kad ne taip greitai sugraužtų. O kad visai sienų negraužtų, nuolat parūpinkite asilams šakų – taip jie puikiaipraleis laiką.

Tvartiniu laikotarpiu (6 mėn.) asilui pakanka tonos šieno pašarui ir tonos šiaudų pakratams. Per dieną asilas vidutiniškai suvartoja apie 8 kg šieno ar šiaudų. Skirtingai nuo karvės, asilas turi vieną skrandį, todėl yra jautrus racionui. Patartina šieną ruošti iš varpinės pievų žolės, o šiaudus naudoti avižinius, kvietinius ar miežinius. Asilui yra geriau geri šiaudai, negu blogas šienas. Blogai išdžiovintas šienas gali sukelti kvėpavimo takų alergiją.

Asilai nemėgsta siloso, šienainio ir ankštinių žolių mišinių, nes jiems tai per rūgštus pašaras. Neduokite jo daugiau, nei 1-2 kg per dieną. Grūdai taip pat nėra tinkamas pašaras. Galima šerti tik avižomis, kurios geriau virškinamos traiškytos. Duona asilams sukelia odos uždegimą, todėl yra trys nuomonės: visai neduoti jokios; duoti, bet labai saikingai; duoti tik baltą duoną. Besaikis ąžuolo gilių ėdimas asilams gali sukelti sunkų inkstų uždegimą. Daržovių duoti galima ir reikia kasdien, bet ne po daug, kad nesutriktų virškinamasis traktas. Didelis kiekis runkelių gali sukelti viduriavimą. Visai negalima šerti burokėliais, cukrumi, saldumynais.

Einant pas asilus, kišenėje visada turėkite morkų  – tai ilgaausių skanėstas!

Nors asilai negėrę gali išbūti iki dviejų dienų, tuo piktnaudžiauti neverta. Ypač svarbu vandens kokybė. Asilui per dieną reikia 6-18 l švaraus vandens. Pakanka girdyti kartą per dieną. Jie nemėgsta lietaus vandens, o chloruoto vandens duoti negalima! Geriausia juos girdyti požeminiu vandeniu, nors labai tinka ir upelių bei ežerų vanduo.

Prancūzai asilus laiko pramogai

Praėjusią žiemą gyvendamas Prancūzijoje, turėjau galimybę susipažinti su tenykščiais asilų augintojais. Labiausiai įsiminė apsilankymas Patriko Žonero (Patrik Johner) asilų fermoje Biblishaimo bažnytkaimyje netoli Hageno miesto Elzase. Jo kiemas kaime kraštinis, todėl patogu laikyti gyvulius.

Patrikas asilus pradėjo auginti 2002 m. Dabar jis turi šešis Provanso veislės ir du Katalonijos veislės asilus. Prieauglio neparduoda, o pasilieka sau. Ilgaausiai jam ne verslas, o tik malonus pomėgis. Daugiausia dėmesio jiems skiriama savaitgaliais.

Provanso asilų šeimynėlė labai draugiška, mėgsta bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kiekvieną šeštadienį fermoje susirenka kaimynų vaikai, o šeimininkas leidžia jiems išsivesti šiuos nedidelio ūgio (apie 11 plaštakų) asiliukus iš aptvaro. Vaikai vaikšto su jais po kaimą ir apylinkes kiek nori. „Nauda abipusė, – sako Patrikas, – vaikai pratinasi globoti ir mylėti gyvūnus, o mano augintiniai patiria didelę pramogą. Aš juk su šešiais taip lengvai vienas  nesusitvarkyčiau…“

Sekmadienio popietė priklauso didiesiems (apie 14 plaštakų) Katalonijos asilams. Šie patinai kastruoti, todėl ramūs ir tinka kinkyti. Iš specialaus garažo, pilno visokiausių „asiliškų“ daiktų ir įrankių, Žonerų pora ištraukia karietą ir neskubėdami pradeda kinkymo procesą. Mačiau, kaip kruopščiai ir su meile tai buvo daroma – veiduose jautėsi susikaupimas ir didelis pasitenkinimas. Lygiai 15:00 val. atsisveikinome ir jie pradėjo savo tradicinį dvi valandas truksiantį pasivažinėjimą po aplinkinius kaimus.

1884 m. Prancūzijoje buvo padarytas pirmasis įrašas apie asilus žirgų kilmės knygoje. 1989 m. Žakas Davėzė (Jacky Davézé) įkūrė Prancūzijos asilininkystės federaciją. Nuo tada šis pomėgis ėmė populiarėti ir asilininkystė suklestėjo. Per paskutinius 20 metų asilų skaičius šalyje išaugo maždaug tris kartus ir šio šimtmečio pradžioje siekė 50-100 tūkst. Asiliuką ten galima įsigyti už 380-610 EUR, nors didžiųjų veislių atstovai gali kainuoti ir iki 1500 EUR. Šalyje leidžiamos knygos ir žurnalai, skirti asilų augintojams.

Asilai populiarėja

Lietuvos asilų populiacijos situacija yra labai miglota. Niekas net apytikriai negali pasakyti, kiek šalyje laikoma asilų. Drąsiai galiu teigti, kad mūsų šalyje jų yra mažiausiai kelios dešimtys, bet manau, kad ir ne daugiau nei keliolika dešimčių. Asilus Lietuvoje galima pamatyti Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, Jurbarko, Klaipėdos, Kupiškio, Druskininkų, Vilniaus, Šiaulių, Jonavos, Pagėgių rajonuose. Nors Žemės ūkio ministerija prie naminių gyvulių priskiria ir asilus, tačiau jie nėra nei ženklinami, nei registruojami. Į Lietuvos zoologijos sodą pirmasis asilas atkeliavo apie 1938 m., tačiau jų genealogija ten nevedama, nes tai ne laukinis gyvūnas. Kiek man žinoma, pavieniai privatūs laikytojai, ūkininkai, verslininkai, ugdymo įstaigos ir zoologijos sodai augina po 1-3 asilus. Pastaruoju metu susidomėjimas asilais mūsų šalyje auga, jų mielai įsigytų kaimo turizmo sodybų savininkai. Tačiau dėl informacijos apie laikytojus, asilų judėjimą, jų genealogiją stokos kyla daug veisimo problemų. Beveik nėra asilų pasiūlos, asiliukų iš vis niekas neparduoda, o paklausa, nors ir nedidelė, bet yra ir vis auga. Suaugusių asilų kaina Lietuvoje svyruoja tarp 350-580 EUR.

Padedant Panevėžio gamtos mokyklai ir Lietuvos zoologijos sodui 2007 m. ėmiau rinkti duomenis apie Lietuvos asilus, jų kilmę, tarpusavio giminystės ryšius ir tuo pagrindu pradėjau sudarinėti jų kilmės knygą. Mano tikslas yra užmegzti asilų augintojų tarpusavio ryšius, susisteminti šalies asilų genealoginius duomenis ir parengti sąlygas vesti Lietuvos asilų kilmės knygą. Tai leistų keistis auginimo patyrimu, palengvintų veislinį darbą, apsaugotų nuo kraujomaišos.

Kreipiuosi į visus asilų augintojus ir tuos, kurie žino, kas ir kur juos Lietuvoje augina, pagalbos. Parašykite adresu info@laiconas.lt arba IŠLESTAKIAI, Seredžiaus sen., Jurbarko r. LT-74420 ir pasidalinkite savo patirtimi bei informacija.