Ekologiška salelė Jurbarko rajone

Agnieška Narkevič

Išspausdinta laikraštyje „Valstiečių laikraštis“ 2006 07 29, Nr. 60 (8563)

 

Ekologiška salelė Jurbarko rajone

  

Netgi giliame užkampyje, Jurbarko rajono pakraštyje,

galima rasti žmonių, kuriems nesvetimos naujos informacinės technologijos.

Per internetą, įvairius informacinius leidinius, laikraščius

Erikas bei Edita Laiconai sužinojo, kad galima gyventi kitaip.

Jau ketverius metus vyras su žmona, turintys keturis vaikus ir du globotinius,

gali didžiuotis, kad jų ūkis iš viešosios įstaigos „Ekoagros“ gavo sertifikatą,

patvirtinantį, jog čia auginama produkcija yra ekologiškai švari.

 

Editai vasarą – visi ūkio darbai

Ilgai klaidžiojant Seredžiaus, Burbiškių ir kitų aplinkinių miestelių keliukais, dingtelėjo mintis, kad Išlestakių kaimo taip ir nepamatysime. Pakeliui sutikta paštininkė, iš pradžių teigusi, jog žino visus miestus, kaimus ir kaimelius 80 kilometrų spinduliu, išgirdusi pavadinimą Išlestakiai – sutriko. Ji tokio nėra girdėjusi. Vargais negalais, įveikę nemažai sunkumų, beldžiamės į Laiconų sodybos duris.

Prie durų pasitinka gausus vaikų būrys ir šeimininkė. „Gaila, kad negalėjote atvažiuoti ketvirtadienį, nes tądien iš darbo grįžta mano vyras. Jis jums apie viską būtų papasakojęs plačiau“, – teigia ponia Edita Laiconienė. „Galima sakyti, kad aš čia tik darbininkė, atlieku ūkio darbus , o visų minčių generatorius ir vykdytojas – mano vyras“, – priduria ji ir kviečia užeiti į vidų. Kelių kambarių name vietos užtenka visiems – šešiems vaikams, lūžtančioms nuo knygų spintoms, trims kompiuteriams, puodelių iš įvairių šalių kolekcijai. Jau šeštą vasarą šeimininkė su atžalomis prižiūri ūkį viena. Vyras atvažiuoja kas dvi savaites vienai parai ir vėl išvyksta. Namie būna tik šaltuoju sezonu. Jis dirba vienoje Kauno turizmo agentūroje gidu ir su turistų grupėmis važinėja į Kroatiją. „Kelionės – vyro aistra. Noriu, kad jis būtų laimingas, todėl niekada neprieštarauju, kad visus ūkio darbus vasarą palieka man“, – teigia Edita.

Į kaimą – iš Kauno

Jų gyvenimo istorija – neįprasta. Abu sutuoktiniai nuo gimimo gyveno Kaune. Prieš 15 metų reikėjo išeiti iš tėvų namų ir nuspręsti, kur įsikurti. Svajonė turėti daug vaikų pakišo mintį, kad kaimas – geriausia vieta jiems auginti. „Jokių kalbų apie ūkininkavimą iš pradžių nebuvo. Atvažiavusi iš miesto, nemokėjau netgi karvės melžti“, – sako šeimininkė. Viskas prasidėjo prieš ketverius metus. Vyro tėvas sūnui perleido savo žemę. Ją reikėjo dirbti. „Erikas visada skaitė laikraščius, ūkininkams skirtus leidinius. Viename jų rado informaciją apie ekologiškai švarią produkciją ir teikiamą paramą ją auginantiems ūkininkams“, – prisimena Edita. Sutuoktiniai tuo labai susidomėjo ir nutarė negaišti laiko. „Kreipėmės į viešąją įstaigą „Ekoagros“ ir po įvairiausių patikrinimų gavome sertifikatą, įrodantį, kad mūsų ūkyje auginama ekologiška produkcija“, – vardija moteris.

Šeimininkė nekantravo aprodyti savo ūkį. Išėjus pro duris, akis patraukė dešinėje pusėje esantis Dubysos slėnis. „Ten nueisime vėliau“, – matydama mano susidomėjimą pasakė moteris ir parodė ranka keliuką, vedantį ganyklų link. „Kai paprašėme pirmos paramos iš Europos Sąjungos fondų, atvažiavo specialistai patikrinti mūsų tvartų būklės“, – pasakojo pašnekovė. Jiems, anot ponios Editos, nepatiko maži tvarto langai – patarė juos padidinti. Norint atlikti šį darbą, reikėjo griauti visą pastatą. Laiconai sugalvojo kitą išeitį. Aptvėrė didžiulį ganyklų plotą „elektriniu piemeniu“ ir karvės galėjo palaidos vaikščioti po visą teritoriją. „Pirmąjį rudenį kaimynai šnekėjo, kad aš gyvulius kankinu. Kalbos nurimo paaiškėjus, kad tai joms išėjo į gera“, – dar spėjo pasakyti ponia Edita jau beveik priartėjus prie aštuoniolikos gyvulių bandos. Stori, gražūs gyvūnai lepinosi vasaros saule ir skabė jau apvytusią žolę. Nors ponia Edita pieno neparduoda, nustatyta, kad jis yra aukščiausios rūšies. Nuo ganyklos pasukame pietų link.

„Kai kurie žmonės bijo, kad Europos Sąjunga, dabar teikianti ekologiniams ūkiams paramą, paskui norės, kad jie atsilygintų. Daugelis nesupranta, kad, remdama ekologišką žemės ūkį, Europos Sąjunga realizuoja tris, visų pirma sau priimtinus tikslus: gerina maisto kokybę, rūpinasi dirva ir mažina produkcijos perteklių“, pakeliui įrodinėja ūkio savininkė.

Kitas objektas – daržas, kuriame irgi auginama ekologiškai švari produkcija. Pusės hektaro sklype augančios daržovės skirtos daugiausia asmeninėms reikmėms. Šeimininkė skundžiasi, kad dėl ilgų sausrų šiemetis derlius bus blogesnis nei pernai. Ekologiškos daržovės gali būti tręšiamos tik organinės kilmės medžiagomis, todėl neverta laukti, kad, pavyzdžiui, burokėliai išaugs tokie dideli kaip cukinijos, o trešnės prilygs atvežtoms iš Vakarų šalių. Tačiau, nepaisant to, šeimininkei nekyla noras naktį nubėgti prie bulvių ir nužudyti kolorado vabalus herbicidais. Europos Sąjunga už vieną hektarą ekologiško daržo per metus moka 1900 litų, todėl tai yra bene labiausiai apsimokanti sritis. Daržo puošmena – šalia besiganantis asilas vardu Feliksas.

Nesigaili pasirinkusi kaimietišką gyvenimą

Laiconų ūkio pasididžiavimas – bene 4 hektarus užimantis kadagynas ir žaliuojantis Dubysos slėnis. Bėgdamas slėnio takeliu, ne vienas prisimintų, kaip vaikystėje pas močiutę kaime basomis lakstė per pievas. Vienoje pusėje matai tvenkinį su žydinčia baltomis lelijomis, kitoje – laukinių obelų sodą, kuriame rudenį ypač mielai ganosi karvės. Netoliese girdėti poilsiautojų dainos ir vienos švariausių Lietuvoje upių – Dubysos čiurlenimas. Pasisėmusios energijos grįžtame į sodybą.

Čia pat iš parduotuvės su mini traktoriuku atvažiuoja visi vaikai. Vyriausioji Agnė laiko ant kelių pagrandukę Ingutę, Lukas ir Katrina patogiai įsitaisę ant nedidelės priekabos, o keleriais metais vyresnis Deividas tvirtai laiko vairą. Vyriausias po Augės Benas su tėvu atostogauja Kroatijoje. „Niekada nenusivyliau, kad pradėjome ekologiškai ūkininkauti“, – teigia nė kiek nepavargusi nuo ilgo pasivaikščiojimo Edita Laiconienė. „Tikimės, kad sveiką ūkininkavimą pradės dar daugiau žmonių. Nors tokių ūkių ir taip sparčiai daugėja. Kai mes registravomės, tebuvo trys ekologiniai ūkiai rajone, o pernai jų jau buvo per 20. Pagaliau žmonės pradeda suprasti, kad geriausia valgyti natūralų maistą, o ne ryti chemiją“, – su šypsena atsisveikina ponia Edita.