Elzasas pro mėsinių galvijų tvarto langą

Erikas Laiconas

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2007 03 13, Nr. 30 (2079)

  

 

Aukščiausios „prabos“ profesionalas

Ernestas Hiofelis ūkį prieš 30 metų perėmė iš savo tėvo Pjero. Kadaise Hiofelių šeima gyveno kitoje vietoje, tačiau nusprendę plėsti ūkį ir imtis mėsinės galvijininkystės, persikėlė į Valburgą, kur įsigijo namą, du tvartus ir daugiau žemės. Nusprendęs pradėti mėsos gamybos verslą, Pjeras Hiofelis nusipirko pačios vertingiausios – šarolė veislės galvijų. Taip jau sutapo, kad tais pačiais 1957 m. šeimoje gimė Ernestas, o bandoje – pirmieji „šaroliukai“. Ernesto vaikystė prabėgo ūkyje, padedant tėvui. Nors jaunystėje vaikinas net nesvajojo tapti fermeriu, gyvenimas taip susiklostė, kad jis ne tik tapo ūkio savininku, bet ir šalyje pripažintu galvijų selekcininku. Dabar E. Hiofelis gerai žinomas ne tik Prancūzijoje, bet ir kaimyninėse Vokietijoje bei Austrijoje.

Akivaizdu, kad visa tai pasiekti Ernestui padėjo talentas, mąstymas, ryžtingas charakteris ir gebėjimas skaičiuoti pinigus. Anksti supratęs, kad auginant galvijus nors ir geruose, bet senoviškuose tvartuose tradiciniais auginimo metodais, sėkmės versle tikėtis neverta, Ernestas surizikavo išplėsti ir iš pagrindų pertvarkyti visą ūkį. Tad netrukus greta senųjų tvartų išaugo nauja šiuolaikiška šalto tipo ferma su priestatu. Joje visi statiniai turi tik po 2 sienas. Pagrindiniame korpuse trečios sienos „rolę atlieka“ šiaudų ritiniai. Stoge įmontuoti skaidraus plastiko lakštai. Taip gyvuliams sukuriama šalta ir sausa aplinka, kurioje nestinga gryno oro ir natūralaus apšvietimo.

Dabar abipus Eberbacho upelio išsidėstęs E. Hiofelio ūkis užima 193 ha žemės (143 ha pievų ir ganyklų, 40 ha ariamosios žemės, kurioje auginami kukurūzai, miežiai, kviečiai ir 10 ha miško). Per pustrečio šimto galvijų, neskaičiuojant 40 „galvų“ šiųmečio prieauglio, talpinami naujojoje didelėje ir dviejose senose mažose fermose. 15 karvių, kurios veršiuosis dar negreit, ir 10 veislinių bulių reproduktorių visą žiemą gyvena lauko diendaržiuose po atviru dangumi kitoje Valburgo pusėje – ten, kur driekiasi ūkio pievos. Šiuo metu ūkyje dirba du nuolatiniai samdomi darbininkai. Vienas jų – šeimininko brolis Klodas. Taip pat talkina praktiką atliekantis studentas.

Ūkininko miegą sergsti vaizdo kamera

Mano viešnagės metu Ernestas Hiofelis naktį retkarčiais žvilgtelėdavo į ekraną, kuriame matomas nuotolinio valdymo kamera filmuojamas vaizdas. Taip ūkininkas gali sužinoti, ar didžiojoje fermoje nė viena karvė nepradeda veršiuotis. Kadangi ūkyje yra 200 žindenių, kergimo grafikas sudaromas taip, kad veršiavimaisi vyktų gruodžio-vasario mėn., vėliausiai kovą. Kol nebuvo įrengta vaizdo kamera, žiemą šeimininkui dažnai tekdavo fermoje ir nakvoti.

Apie 8 val. ryto, kai ūkyje prasideda įprasta darbo diena, Ernestas kasdien apžiūri galvijus. Apžiūros metu daugiausia dėmesio skiriama veršeliams: tikrinama jų savijauta, žvalumas, tuštinimosi kokybė, esant reikalui matuojama temperatūra. Naujagimiams iki 3 dienų amžiaus 2-3 kartus per dieną jodo tirpalu apipurškiama virkštelė. Jei kyla bent menkiausias įtarimas, kad veršelis negaluoja, jis kartu su motina nedelsiant perkeliamas į fermą prie namų.

Senoji ferma – tai „normalus“ šiltas tvartas. Tačiau visos durys ir langai čia nuolat atviri. Viduje įrengtos 22 stovėjimo vietos. Mėšlas šalinamas transporteriu. Fermoje laikomos senos ar negaluojančios karvės, taip pat sergančių veršelių motinos. Šios fermos priežiūrai ir higienai skiriamas ypatingas dėmesys. Veršeliai laikomi atskirai nuo motinų dviejose grupėse. Jie du kartus per dieną – ryte ir vakare – prileidžiami prie karvių pažįsti. Abipus senosios fermos šliejasi stoginės be sienų. Čia prieauglis jaučiasi tarytum gyventų lauke – tik ant galvos niekada nelyja.

Didžioji ferma – tai apie 1 ha plotą užimantis kompleksas, talpinantis tris sekcijas, kurios, reikalui esant, pertvaromis dalijamos per pusę. Čia karvės ir telyčios, suskirstytos į 6 grupes pagal amžių ir prognozuojamo veršiavimosi laiką, laikomos palaidos. Greta įrengti du laikini gardai prieaugliui su kilnojamomis 12 vietų ėdžiomis. Taip pat įrengti šėrimo stalai su 155 šėrimo vietomis, kuriose šėrimo metu galvijai fiksuojami ir priverstinai stovi. Tuo metu Ernestas gali įdėmiai apžiūrėti užpakalinę karvių kūno dalį ir patikslinti būsimo veršiavimosi laiką. Ant nukirptų karvių užpakalių ryškiais dažais užbrėžiami įvairūs ženklai. Pagal juos lengva atskirti, kuriai karvei ir kada artėja veršiavimosi metas. Šie ženklai gerai matomi vaizdo kamera ir naktį, karvėms gulint. Todėl nebūtina stebėti visų gyvulių, užtenka matyti tik paženklintuosius.

Po pietų – „planinis“ veršiavimasis. Profesionalios įžvalgos nestokojantis E. Hiofelis paprastai nujaučia, kuriai karvei būsimo naktinio veršiavimosi metu gali būti sunkumų. Todėl nutaria truputį paankstinti įvykius ir traukti veršį iš vakaro, kol yra pagalbininkų.

Pasiruošimas paprastas: kibiras šalto vandens, butelis jodo tirpalo, 3 virvutės ir 4 pagaliukai. Apsiplovęs rankas jodu, ūkininkas karvės gimdoje susiranda veršelio kojas, galvą, nuvalo, apčiupinėja. Po to apgraibomis, bet vikriai ir greitai užneria virveles veršeliui ant kojų. Tada palengva būsimasis naujagimis pradedamas traukti išorėn. Kad veršiavimasis vyktų sklandžiau, ant dar nepasirodžiusios galvelės, už ausų, Ernestas mikliai užneria trečią virvelę. Toliau traukiama trise. Viskas įvyko labai greitai: iki pusės laukan ištrauktas veršelis toliau slydo be žmonių pagalbos. Nedelsdami nė minutės veršį pakabinome žemyn galva ant specialiai iš anksto paruoštos virvės ir iki juosmens perliejome šaltu vandeniu. Gyvuliukas iš netikėtumo net krūptelėjo – vadinasi, gyvens. Paskui neskubėdami nuleidome jį ant šiaudų ir atrišome. Netrukus veršiukas atsistojo ir po minutės jau mėgavosi motinos pienu. Likęs vanduo buvo išlietas karvei ant pasturgalio. Sako, tai labai sveika.

 Paskalio darbo diena

E. Hiofelio samdomo darbininko Paskalio darbas – mechanizuotai gaminti dienos pašarus ir juos išdalyti galvijams. Tam naudojamos dvi mašinos: pašarų smulkintuvas–maišytuvas STRAUTMANN ir visuose ūkio darbuose nepamainomas pagalbininkas – krautuvas-keltuvas MERLO.

Žiemą galvijai šeriami atsižvelgiant į jų „statusą“: vieni geriau, kiti vidutiniškai, treti prasčiau, todėl per dieną ruošiami trys skirtingi mišiniai. Maišytuve įvairiais santykiais maišomi šiaudai, šienas arba šienainis ir silosas. Kai mišinys paruoštas, skanėstu – saujele miltų su priemaišomis – karvės priviliojamos prie šėrimo stalo ir dviem valandoms fiksuojamos, kad niekas neblaškytų jų dėmesio. Ėsti ir tik ėsti! Pašaras išsviedžiamas iš maišytuvo tiesiai ant stalo – belieka tik šakėmis pristumti jį iki gyvulio snukio.

Kol karvės ėda prie stalo, Paskalis suspėja pakratyti jų guliavietes. Dalis, esanti arčiau išorės, kreikiama šiaudais iš maišytuvo. Ten, kur technika nepasiekia, šiaudai įmetami ritiniais ir paskleidžiami šakėmis.
Po pietų pašarų mišiniais aprūpinamas likusiuose garduose, dviejose mažosiose fermose, laikomas praėjusių metų prieauglis ir brokuoti galvijai, skirti tik mėsai. Be to, ten taip pat reikia pakreikti.
Paskalis nepamiršta ir kitoje Valburgo pusėje visą žiemą „pievoje“ laikomų keliolikos karvių. Beje, vieną sausio popietę darbininkas ten rado lakstantį veršelį. Paaiškėjo, kad viena karvė, „nesilaikydama grafiko“, apsiveršiavo anksčiau tiesiai po atviru dangum. Ir nieko – abu sveikutėliai. Ir tai nestebina – juk tai šarolė. Šiems galvijams tokios sąlygos yra visiškai normalios. Po poros dienų karvė su veršeliu buvo pergabenti į fermą. „Laukiniams“ buliams taip pat tenka nuvežti pašaro, tik kreikti nereikia.
Ūkio pievos aptvertos nuolatinėmis 4 spygliuotų vielų, pritvirtintų prie akacijos kuolų, tarnaujančių 15-20 metų, tvoromis, o elektrinis „piemuo“ naudojamas laukams sudalyti sklypeliais ir išorinėms tvoroms apsaugoti nuo gyvulių. Šiemet Ernestui rūpestį kelia nenormaliai šilta žiema – jis negali patręšti ganyklų. Jei nepašals kovo viduryje, tręšimą teks atidėti kitai žiemai.

Paprastai čia tręšiama gruodžio mėn., kai sušąla žemė, bet dar nedaug prisnigta. Mėšlidės ūkyje nėra, todėl mėšlas periodiškai išvežamas tiesiai į laukus, kuriuos numatoma tręšti ateinančią žiemą. O praėjusios žiemos mėšlas gerai smulkinančiu kratytuvu pievose iškratomas 6 m pločio juostomis, neviršijant 30 t/ha normos. Užsnigus per visą žiemą vyksta medžiagų pasisavinimo procesas. Pavasarį, sniegui nutirpus, mėšlo nebūna likę nė žymės. Beje, taip tręšiama tik pusė lauko. Kita pusė tręšiama kitą žiemą, kad galvijams nebūtų bjauru ėsti.

Pavasarį, kai žolė bus 5-12 cm aukščio, Ernesto brolis Klodas specialiomis akėčiomis, kurių dantys ne apvalūs, o peiliukų formos, akės pievas ir ganyklas. Tai padeda sėkmingai kovoti su kurmiais ir gerina dirvožemio aeraciją.

Ūkininkas pasirinko pelningiausią veislę

Pfafenbrono (Pfaffenbronn) kaimas išsidėstęs vaizdingose Vogėzų priekalnėse. Tad brolių Christiano ir Rožė Trotmanų (Christian & Roger Trautmann) ūkio žemutinioji ferma gerai matoma iš toli. Iki 1981 m. čia ūkininkavo Christiano ir Rožė tėvas. Ilgą laiką jis vertėsi pienininkyste, vėliau valdą pertvarkė į mėsos ūkį, kurį prieš 11 metų perleido sūnums.

Šiuo metu brolių ūkis didelis – 130 ha plote jie augina žolę, kukurūzus, kitus augalus. Dalį žemės, daugiausia stačius kalnų šlaitus, į kuriuos neįvažiuoja technika, užima ganyklos. Žiemai gaminamas silosas, šienas ir šiaudai. Gyvuliai šeriami šių produktų mišiniu, gaminamu pašarų smulkintuvu.
Senovinis šeimos gyvenamasis namas kaimo centre sublokuotas su senąja ferma, kurią sudaro trys seno tipo pusiau šilti tvartai. Kaimo pakraštyje stovi kita šalto tipo (t. y. be vienos sienos) ferma. O pakalnėje, erdvioje vietoje pastatyta trečioji, naujausioji šalta ferma su šiuolaikine mėšlide ir didele siloso aikštele.
Iš viso ūkyje, neskaičiuojant šiųmečio prieauglio, laikoma 260 galvijų. Šarolė veislės 43 žindenės mano lankymosi metu dar ne visos buvo apsiveršiavusios. Turėdami nemažai vietos, kituose tvartuose ir fermose broliai laiko penimus buliukus. Superka 8-9 mėn. amžiaus prieauglį, o parduoda šiam sulaukus 17 mėn. Dauguma ūkyje auginamų gyvulių – pelningiausios šarolė veislės. Taip pat laikoma keliolika mišrūnų bei limuzinų. Mano dėmesį ypač patraukė 40 gaskonų veislės bulių. Tai labai gražios spalvos, raumeningi, trumpaplaukiai galvijai. Jų kumpiai mažesni ir pigesni, bet labai skanūs.

 Su paskola pradėtas verslas klesti

Dominykas Dolis (Dominique Daul) gyvena netoli Strasbūro Pfetishaimo (Pfettisheim) bažnytkaimyje. Prieš 7 metus baigęs žemės ūkio mokyklą, ūkininkas iš banko 12 metų gavo paskolą ir pasistatė 180 vietų galvijų fermą. Kadangi verslas klesti, po 5 metų D. Dolis šalia pasistatė dar vieną analogišką statinį.
Abi fermas sudaro dvi vienodos sekcijos, tarp kurių per vidurį įrengta mėšlidė. Kiekvienoje sekcijoje – 9 gardai, talpinantys po 10 buliukų. Kaip dabar įprasta, fermos neturi ilgosios priekinės sienos. Vietoj jos – metalinių vamzdžių pertvara, kurios išorinėje pusėje pakabintos ėdžios. Guoliaviečių nuožulnumas nukreiptas priekinės pertvaros link, tad mėšlą galvijai kojomis pamažu išstumia pro ėdžių apačią laukan. Kiekvieną rytą mėšlas mechanizuotai nustumiamas į mėšlidę. Paskui išdalijami pašarai. Čia taikoma tvartinė galvijų laikymo sistema. Viską prižiūri vienas žmogus – pats šeimininkas. Tam jis sugaišta tik 3 val. per dieną.

Kai lankiausi D. Dolio komplekse, jame puikiai, beveik kaip lauke, jautėsi 360 penimų buliukų. Visi jie palaidi ir nekastruoti – Prancūzijoje kastravimas nėra paplitęs, nors tam priemonių gaminama daug ir įvairių. Dauguma gyvulių, be abejo, šarolė – didžiausią pelną duodanti veislės. Kiek mažiau laikoma simentalių ir mišrūnų. Visus buliukus tarpininkai ūkininkui suveža 8-9 mėn. amžiaus – tada, kai jie paprastai atjunkomi. Tačiau siekdamas subalansuoti pardavimų apimtis, Dominykas taip pat superka ir 4 mėn. amžiaus pieninių veislių buliukus. Parduoda visus, sulaukusius maždaug 20 mėn. Pardavimu rūpintis nereikia – supirkėjai atvažiuoja patys.

Žemės Dominykas turi tik 75 ha, bet to pakanka, kad išmaitintų tokią didelę bandą. Buliukų raciono pagrindinės sudedamosios dalys – silosas, šiaudai, bulvės ir cukriniai runkeliai.

Moderniame ūkyje – etnografinis protėvių palikimas

Paskalis Langas (Pascal Lang) su savo tėvu Mišeliu gyvena Hofeno (Hoffen) kaimo centre. Jų protėviai, pastatę pirmąjį tvartą, šioje vietoje įsikūrė 1770 m. Žemės ūkininkai turi 59 ha, bet ji – aukščiausios rūšies. Ganykloms palikta tik tiek, kad per vasarą išsimaitintų žindenių banda ir būtų paruošta šiek tiek šieno, o kiti plotai užsėjami javais, tarp kurių būtinai auginami ir kukurūzai. Iš jų dviejose aikštelėse gaminamas silosas.

Senajame tvarte nedidelėmis grupelėmis garduose vaikštinėja 18 palaidų karvių. Bulius-reproduktorius laikomas atskiroje patalpoje. Visi galvijai – grynaveisliai šarolė. Kadangi tvartui daugiau nei 200 metų, gyvuliai laikomi šiltai ant gilaus kraiko ir natūralia šviesa nelepinami. Ką nors čia keisti nenumatoma – tai ne tik finansiškai neapsimoka, bet ir saugoma kaip etnografinis protėvių palikimas.
Už gyvenvietės – nauja, bet, P. Lango nuomone, jau moraliai pasenusi ferma, kurią sudaro du tvartai. Ją prieš 23 metus statė Paskalio tėvas Mišelis. Dabar fermoje penimi 50 šarolė buliukų mėsai. Tvartai – šalto tipo: vietoj langų likusios tik angos, o durys nuolat atviros. Taigi šviesos, gryno oro ir maisto bei vandens čia pakankamai. Galvijai laikomi garduose po 4-9 trimis skirtingais būdais. Vienas jų – bekraikis, ant grotelių – šeimininkų nebetenkina, todėl yra beveik nenaudojamas.

Vos prieš penkerius metus žemės ūkio mokyklą baigęs jaunasis ūkininkas Paskalis žada griauti tėvo statytus tvartus, žemę po jais parduoti gyvenvietės reikmėms ir kitoje Hofeno pusėje statyti naują šiuolaikinę fermą. Taip, įsitikinęs jis, bus pigiau ir efektyviau.

Norintieji daugiau sužinoti apie šarolė mėsinių galvijų veislę gali apsilankyti interneto svetainėse www.charolais-hoeffel.com ir www.sarole.lt/18