Rūkas virš ganyklų – didžiausia vertybė

Rasa Prascevičienė

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2007 05 31, Nr.62 (2111)

Rūkas virš ganyklų – didžiausia vertybė

Edita ir Erikas Laiconai ūkininkauja 48 ha ekologiniame ūkyje Jurbarko r., Išlestakių ir Burbiškių kaimuose. (36 ha žemės nuosavos, 12 ha nuomojamos).  Pagrindinė ūkio kryptis – mėsinė galvijininkystė, pagalbinė kryptis – daržininkystė.  Tačiau ši trumpa anketa toli gražu neatspindi savito šios šeimos požiūrio į žemę ir gyvenimą. Visų pirma dėl to, kad nuolat girdėdami kitų skundus dėl ištikusios sausros, šalnos ar mažo derliaus, šie žmonės vieną po kito lenkia pirštus, vardindami privalumus, dėl kurių jie, kauniečiai, inžinierius ir biuro tarnautoja, užaugę ant miesto grindinio, su šešių atžalų būreliu “nusėdo” vaizdingose  Seredžiaus apylinkėse.

“Ūkininko patarėjo” žurnalistus pakvietęs “apeiti ūkį” šeimininkas šiandien rodo ne  modernų tvartą ar technikos kiemą, kas būtų lyg ir savaime suprantama, bet jam vienam žinomais takais šlaitais veda į ūkio valdose esantį bebryną, kadagyną, vieną iš penkių didžiausių šalyje, paties su vaikais rankomis sukurtą Burbiškių muziejuką. Praveria ir aptvaro, kuriame laigo du asiliukai, vartus…

               

             Naujas kraštas – naujos ,,tradicijos“

Edita ir Erikas Laiconai neslepia, kad miestiečių gyvenimo kaime pradžia nebuvo lengva. Susituokė jiedu 1991-aisiais. Laikas buvo toks, kad ko šiandien nenupirkai, ryt jau nebeįpirksi. Ir pinigų laikyti neapsimoka, nes infliacija auga sulig kiekviena diena. Kaip patys sako, “mieste mažoje lūšnelėje gyventi nesinorėjo, tad kaime įsigijo didelę lūšną”. Galėjo kurtis Eriko senelių namuose Biržų r., bet tai būtų buvę “labai toli nuo realių kontaktų”. Už likusius pinigus nusipirko “Nivą”, nes keliukas iki vienkiemio buvo nepravažiuojamas.
Erikas prisimena, kad iš miesto šurmulio persikėlęs į Išlestakius pirmąjį gyvenimo mėnesį tematė vienintelį žmogų. Ir tą patį tolumoje. “Atsivežiau radijo imtuvėlį, šuniuką ir labai miglotą supratimą apie kaimo realybę”, – atvirauja pašnekovas.

Pasak jo, Biržų rajone, kur leisdavo vasaras pas močiutę, žmonių tarpusavio santykiai buvo visiškai kitokie.
Tuo tarpu čia netrukus paaiškėjo, kad vogti yra norma. “Tik Išlestakių kaime vagių nėra, nes mes vieni ir gyvename. O šiaip paskolinai daiktą, žinok, negrąžins. Tarsi ir nepavogė, juk pats atidavei…”- neslepia ironijos Erikas. Sako, net jei dešras žmonės rūko, nakčiai turi įsinešti į trobą, nes rytą rūkyklą rastų tuščią. Laiconai šias “tradicijas” perprato ne iškart. Nakčiai duris pradėjo ypač akylai rakinti tada, kai valdžia pareikalavo legalizuoti ginklus. “Kai visi sužinojo, kad šautuvą turim, teko saugot, kad nepavogtų”, – šypsosi Edita ir Erikas.
             „Devyni amatai“ sukrovė ne turtą, bet patirtį

             Prisimindami savo ūkininkavimo pradžią šiandien pašnekovai sunkiai sulaiko šypseną. O pradžia buvo du paršiukai. Nusipirkti nusipirko, o kiek pašaro reikia, nežino. Eina pas kaimynus pasiklausti, o šie tik rankas plačiai išskečia, kad “reikia va tiek”. Erikas prašo kilogramais, tonomis pasakyti, bet niekas nežino. “Supratau, kad kaime žmonės dirba taip, kaip matė dirbant tėvus, bet visiškai neturi supratimo, kaip savo triūsą įvertinti skaičiais. Dėl to daugeliui šiandien taip sunku prisitaikyti prie naujų sąlygų. Nemėgdami popierizmo, skaičiavimo, ataskaitų pildymo žmonės baiminasi teikti paraiškas ir ES paramai gauti”, – dalijasi pastebėjimais pašnekovas. Žodžiu, paršiukai tuomet užaugo ne kažin kokie, nes glėbiais pamatuoto pašaro neužteko. Jau vėliau, paskaitę “Ūkininko patarėją”, Laiconai sužinojo, kad peniukšliai praktiškai už dyką auga penimi vien išrūgomis ir žole. Sako, ne vienam taip auginti patarę, tačiau patys porą riestasnukių vėl įsigyti išdrįso tik po kelerių metų.

Ir melžiamų karvių daugiau nei vienos ar dviejų niekada nėra laikę. Edita neslepia, kad ir melžti iki apsigyvenimo Išlestakiuose nemokėjo. “Laimei, pirmoji karvė, įsigyta po šešerių metų gyvenimo kaime, labai kantri pasitaikė. Mat keturis litrus pieno melžiau visą valandą”, – su šypsena prisimena moteris.
Pašnekovai pasakoja tuo metu išgyvenę finansinę krizę. Erikas, Kaune turėjęs gerai apmokamą darbą, “norėjo vieną koją išlaikyti mieste”. Bet darbdavio tokia situacija netenkino. Žodžiu, liko be darbo, be pinigų ir be ūkininkavimo nuovokos. Sako, ko tik nedarė. Sunkiai susitaupę pinigų nusipirko separatorių. Pradėjo supirkinėti pieną, gaminti grietinę, varškę ir pažįstamų padedami pardavinėti Kaune. Atrodė, versliukas įsisuka visai neblogai, bet po kurio laiko pienas ėmė sparčiai brangti, o pagaminta produkcija – beveik ne.
             Pulkui vaikų – vienas takas
Ūkininkai neslepia, kad daugeliui jie šiandien atrodo keistuoliai ir dėl to, kad be keturių savų atžalų – 15 m. Augės, 14 m. Beno, 8 m. Luko ir 2 m. Ingos, augina ir du globotinius – 13 m. Deividą ir 7 m. Katriną. (Dvi suaugusios Eriko dukterys iš pirmos santuokos Erika ir Imandra gyvena Airijoje.)
“Esu prisiklausiusi priekaištų, kad vaikus paėmėme dėl pinigų, tačiau kai mūsų namuose prieš dvylika metų atsirado Deividas, apie 500 Lt per mėnesį, kurie už vaiką mokami šiuo metu, niekas dar net nekalbėjo”, – prisimena E. Laiconienė. Abu, ir Deividą, ir Katriną, paėmė globoti pusantrų metukų amžiaus, kol, anot įtėvių, vaikų nespėjo sugadinti juos supusi aplinka.

Šiais mokslo metais į Seredžiaus pagrindinę mokyklą Laiconai jau išlydi visą penketuką. O žiemą moksleiviams tėtis per pusnyną ir kelią pramindavo, kad du kilometrus iki mokyklinio autobusiuko įveikti būtų lengviau.
               Ateitį sieja su mėsine galvijininkyste
“Ilgą laiką rimtai užsiimti žemės ūkiu neketinome. Tiesiog atvažiavome čia gyventi. Šiandien jau miestiečių nebesuprantu. Ten žmonių vertybės pasikeitė, veidai surukę, gyvenimo tempas nežmoniškas. O ir pinigų mieste reikia kur kas daugiau”, – dėsto Erikas.

Kaip susidomėjo mėsine galvijininkyste? ,,Ilgą laiką tik stebėjome kaimo žmonių gyvenimą. Sėja, vargsta, o rezultatas nulis. Nes žemės čia labai nenašios. Ne veltui vietoje senelio turėtų 13 ha Biržų rajone 2000-aisiais ekvivalentu atgavau 30 ha. Tačiau po truputį mūsų požiūris keitėsi ir susitaupę pinigų prieš kelerius metus nusipirkome ir gretimą sodybą dar su trupučiu geresnės žemės. Paskolų kategoriškai neimame. Su bankais reikalų nenorime turėti, nes rytojus absoliučiai neprognozuojamas – niekada nežinai, kokį “siurprizą” gali padovanoti koks nors naujas įstatymas”, – atvirai mintimis dalijasi Erikas.
Pasak jo, atgauta žemė šiek tiek baugino, todėl stengėsi pasiimti šlaitus, nors kaimas ir juokėsi. “Dabar esame nepaprastai patenkinti, nes tai – tikras lobis. Šiauriniai šlaitai, pavyzdžiui, niekada neišdžiūva. Todėl ir per didžiausią sausrą su pašaru jokios bėdos. Artėjo stojimas į ES ir ėmė ryškėti naujos gairės. Pasirinkę mėsinės galvijininkystės kryptį, manom, buvome 100 proc. teisūs. Ekologinei produkcijai ir kvotų nėra”, – džiaugiasi pašnekovas.

Atskaitos taškas buvo pirmoji mišrūnė karvė, vėlgi įsigyta iš santaupų. Bet literatūros jokios, patyrimo jokio, o dar ir kaimynai sukioja pirštus ties smilkiniu, kad Laiconienė gyvulius kankina, karvių nemelžia, mat apie žindenes niekas aplinkui supratimo neturėjo. Šiandien ūkyje 24 ”galvos”. Karvės – pirmosios kartos mišrūnės, prieauglis – veršeliai jau su ryškiais šarolė ir limuzinų veislės požymiais bei grynaveislis šarolė bulius. “Pirkti veislinį bulių buvo šiek tiek per anksti, 3 tūkst. eurų – dideli pinigai, bet karves, kurios niekada nebuvo rištos, dirbtiniu būdu labai sunku apsėklinti. Be to, mėsinių ir mišrūnių ruja labai trumpa ir sunkiai pastebima”, – dalijasi patirtimi E. Laiconas. Daug žinių jis parsivežė ir iš stažuotės Prancūzijos mėsinių galvijų ūkiuose, kur įprasta galvijus laikyti šaltuose tvartuose su išimtomis durimis bei stengiamasi sudaryti galimybę gyvuliams būti lauke visus metus. “Svarbu šerti kokybiškais pašarais. Savos galingos technikos netgi neturiu. Neapsimoka. Geriau pasisamdyti firmą, kuri šienainį ir silosą supresuoja į rulonus. Man net kluono nereikia”, – aiškina ūkininkas.

Dabar Laiconų tikslas – didinti bandą. “Gerai, kad kol kas, norint gauti išmokas, nereikalaujama parduoti produkcijos. Taigi labai palanki situacija plėsti ūkį”, – neabejoja Erikas.
                Turtai vertinami ne pinigais

Kalbėdamas apie ūkio ateities viziją E. Laiconas sako, kad orientuojasi tik į šeimą. Kol kas padeda vaikai (patys užsirašo “darbadienius”, o tėvų mokamą “algą” taupo nešiojamiems kompiuteriams). Vaikams pakėlus sparnus, ko gero, teks likti dviese. Todėl apžioti daugiau, nei šiandien įkanda, neplanuoja. Tačiau dar šiais metais ūkininkas ketina užbaigti su ES parama statomą naują mėšlidę, ateinančiais – gręžti artezinį šulinį, atnaujinti tvartus. O iki 2013-ųjų turėti 30 karvių žindenių ir…asilų mini bandą.
Kas labiausiai trikdo miestiečių gyvenimą kaime? Visų pirma, anot Eriko, lėtas ir nekokybiškas internetas, nes juo bendraujama su pasauliu, perkami “visi už grėblio kotą didesni pirkiniai” bei paslaugos, mokami mokesčiai ir t.t. Nepatinka pašnekovams ir pernelyg dažna teisės aktų kaita bei…nekorektiški ir pavydūs kaimynai. Tačiau šeima, sako, nelabai ir turinti laiko į visa tai reaguoti.

Erikas Laiconas – speleologijos Lietuvoje pradininkas, pasiekęs ne vieną skverbimosi į urvus gylio rekordą. Tad sukauptą mineralų kolekciją, įvairius kitus eksponatus drauge su vyresniaisiais vaikais įkurdino ūkiniame pastate – Burbiškių muziejuke. Tačiau prieš tai paplušėti teko nemažai.
Didelių ir mažų Laiconų rankų laukia ir jų ūkio teritorijoje esantis Margupio kadagynas, 2005 m. aplinkos ministro įsakymu įtrauktas į tarptautinį „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą. Ateities planuose dar laukia ir Išlestakių pažintinio tako kūrimas, mat Erikas planuoja rengti pėsčiųjų ekskursijas vaizdingomis Dubysos slėnio apylinkėmis.

Vis dėlto paklausti, ką laiko didžiausiu gyvenimo kaime privalumu, Edita ir Erikas Laiconai nedvejodami sako: rūką, aidą ir galimybę gausiai šeimai vakarais susiburti prie laužo ugnies.

Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
SATI-it atvirojo kodo sprendimai
Gyvenu zaliai logotipas
Visits.lt - Sužinok daugiau apie savo svetainės lankytojus