Viešnagė pas Laicenės krašto ūkininkus

Erikas Laiconas   2009 spalio 29

Erikas Laiconas 2009

Išspausdinta laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2009 10 29, Nr. 128 (2477).

KUR  GYVENA  SULAUKĖJUSIŲ  ARKLIŲ  BANDOS

IR  GERBIAMOS  BEBRŲ  BENDRUOMENĖS

Viešnagė pas Laicenės krašto ūkininkus

„…Vakarinė kalno dalis beveik stačiai leidžiasi prie skaidraus ežero,

o rytinis šlaitas baigiasi ties žydinčių grikių lauku.

Užlipusi į patį kalno viršų, apstulbstu nuo žavingo vaizdo:

vienoje pusėje žemai apačioje tyvuliuoja pilies ežeras,

už jo vėl antras, trečias, ketvirtas…

Ir visi jie saulėje mirguliuoja ir spindi, vilioja ir kviečia…“

Taip prieš daugelį metų apie Veclaicenę rašė Elina Zalitė.

Šiaurės rytų Latvijoje, Vidžemėje, tyvuliuojančio Alūksnės ežero regione, nuo seno gyveno finų gentys. Vėliau, VIII-XII a.,  apylinkėse pasirodė ir baltų gentis latgaliai. Pskovo kronikose 1284 m. jau minima gyvenvietė, šiuo metu žinoma Alūksnės vardu, kildinamu iš latgališko žodžio olūksna, reiškiančio „pavasaris miške“. 1342 m. vietovę nukariavo Livonijos ordinas ir Alūksnės ežero saloje pasistatė Marienburgo pilį. Greta išaugęs miestas irgi buvo vadinamas tuo pačiu vardu. Livonijos karo metu 1560 m. Marienburgą užėmė Rusijos kariuomenė, bet po 22 metų jis buvo prijungtas prie Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos). Per 1600-1629 metų Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Švedijos karą švedų kariuomenė pamažu užėmė vis didesnę dabartinės Latvijos dalį. Pagal karą baigusią Altmarko paliaubų sutartį 1629 m., visa Vidžemė atiteko švedams.

 

Miškuotas ežeringas kraštas

Laicenė – labai miškinga vietovė šiaurės rytinėje Vidžemės dalyje prie Estijos. Livonijos laikais vokiečių baronai čia prie pagrindinių kelių statėsi dvarus. Greta kelio, vedusio iš Alūksnės į Estiją, prie Laitsnos ežero buvo įkurtas to paties pavadinimo dvaras. Ilgainiui nuo šio dvaro buvo atidalytas kitas dvaras ir pavadintas Naująja Laitsna (dabar Jaunlaicene), o senąjį pervadino Senąja Laitsna (dabar Veclaicene). Vietine tarme Laitsna reiškia „miškuotas ežeringas kraštas“. Vėliau virtęs Laicene, šis hidronimas literatūriniuose šaltiniuose pasirodė 1683 m., o žemėlapiuose – tik 1772 m.

Švedai Laicenės kraštą valdė 1625-1702 m. Tada čia buvo įvykdyta pažangių reformų: įsteigtas provincijos aukščiausiasis teismas – pilies teismas, į kurį skundais galėjo kreiptis ir valstiečiai, pradėjo veikti paštas, mokyklos valstiečių vaikams. Švedijos vyriausybei remiant, į latvių kalbą išversta ir išspausdinta Biblija.

Kai XVII a. pradžioje Švedijos imperijai priklausiusios Suomijos regione, vadintame Savonija, pernelyg išaugo gyventojų skaičius, didelė dalis tenykščių ūkininkų ir valstiečių per Ingriją patraukė pietų kryptimi ir pasiekė Laicenės kraštą. Jie vertėsi lydimine žemdirbyste ir buvo vadinami miško suomiais.

Siekdama sustiprinti karaliaus valdžią Švedijos vyriausybė 1680 m. Vidžemėje pradėjo dvarų redukciją – valstybė susigrąžino 5/6 dvarų. Šias reformas nutraukė 1700-1721 metų Šiaurės karas. 1701 m. E. Glikas rašė: „Naujiesiems dvarams Laicenės kraštuose padaryta didelė žala. Ištremti gyvuliai ir žmonės, namuose nėra jokios dvasios, nes visi pabėgę į miškus. Šiandien, rugsėjo 20, pelenais virto Opekalno bažnyčia. Parapijoje sudeginta 31 Naujojo dvaro sodyba, Laicenės dvaras, Kornetų dvaras ir kt.“  1702 m. kraštą ilgam, net iki 1991 m., okupavo Rusija.

Mauriniai

Šiuo metu Veclaicenės valsčius užima 72,3 kv. km, o gyventojų teturi vos 450. Tai pats estiškiausias šalies valsčius, kuriame, be latvių ir estų, taip pat galima sutikti rusų, ukrainiečių, žydų ir lenkų. Vietos čia miškingos, kalvotas. Aukščiausios viršūnės Sauleskalns, Druska pilskalns, Dievan kalns yra per 240 m aukščio. Valsčiuje gausu vandenų: Gaujos baseino upės, Raipalos ir Pilies kalno ežerai bei į Estijos teritoriją nutįsusi Smalos pelkė.

Veclaicenės valsčiaus pakraštyje vos 5 km nuo Estijos sienos miškuose, visai arti Laicenės ežero, dabar vadinamo Veclaicenės vardu, pasislėpusi Maurinių vienkiemio sodyba, kur gyvena Maurinių ūkio savininkė Gunita Virka ir jos vyras Janis Paeglis. „Kaimo tyluma ir rami vieta su meiliais gyvūnais ir nepaprastomis pirties procedūromis“ – taip pristatomi Mauriniai 40 Latvijos „Gamtinės sveikatos ūkių“ aprašyme. Ūkis pirkėjams siūlo ekologiškos vilnos, daržovių ir jautienos, o lankytojams – vaistažolių pirtį, gerą nakvynę ir pažintį su įvairiais gyvūnais. Nors Latvijos įstatymai savo reikmėms (tik ne pardavimui!) gaminti alkoholinius gėrimus leidžia, Virkos ūkyje jų nebūna, o atvykstantiems turistams atsivežti ir juos vartoti draudžiama. Tiesa, per Jonines ūkininkai alaus išsiverda.

– 1992 m. apsigyvenome šioje vietoje. Iš pradžių iš žlungančio kolūkio nusipirkome telyčių ir ketinome užsiimti pienininkyste. Tačiau pieno kainoms ėmus svyruoti, susidomėjome mėsiniais galvijais. Bet vėl netikėtumas – 2000-2003 metais mėsos supirkimo kainos taip smuktelėjo, kad begaudavome vos 0,68 Lt už gyvo svorio kilogramą, – pasakoja Gunita. – Tada ir nutarėme statyti pirtį. Jei nebus klientų, tai bent sau turėsime didelę ir patogią. Palėpėje virš pirties įrengėme aštuonias gulimas vietas, apačioje dar pora žmonių gali ilsėtis. Klientus aptarnaujame dviese: aš juos periu, o dukra Kristina atlieka masažą. Dažniausiai atvažiuoja dviese – tada mes jiems galime atiduoti visas savo jėgas ir patyrimą.

Ūkis

Ūkininkai valdo 180 ha žemės, iš kurios 90 ha – nuosava. Dalis žemės patenka į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. Pagrindinės veiklos kryptys: mėsinė galvijininkystė, vaistažolių rinkimas bei auginimas ir kaimo turizmas. Ekologiškai (biologiškai) ūkininkauti ėmėsi 2000 m. Jokių konkrečių toli siekiančių planų jie nekuria – visko imasi spontaniškai.

Nuosavą galvijų bandą sudaro per 20 mėsinių veislių mišrūnių karvių (limuzinai, šarolė, angusai). Grynaveislį limuzinų veislės bulių reproduktorių keleriems metams paskolino vienas ūkininkas, mėsinės galvijininkystės pradininkas šalyje. Karvės veršiuojasi lengvai, nors veršeliai atvedami 50 kg ir didesnio svorio. Pirmaveršėms kartais tenka pagelbėti.

Ten, kur žiemą šeriami gyvuliai, šlapia. Gyvuliai stovi lauke, o pašaras paduodamas į stogu pridengtą šėrimo taką. Greta nedidelė šaltojo tipo patalpa gyvuliams užeiti. Bet jie retai kada ja naudojasi – tik kai labai prastas oras. Paprastai sugula gretimame miškelyje, kur jiems žiemą kreikiama šiaudais. Pora liesų pieninių karvių žiemą lauke jaučiasi nejaukiai, bet šeimininkai nežada nieko keisti. Statys naują erdvesnę pašiūrę kitoje vietoje, kad gyvuliai žiemą nestovėtų klampynėje. Mišrūnų bandą ketina plėsti.

Prie namų laiko keletą simentalių veislės karvių su buliumi. Pagal amerikiečių projektą gavo vieną simentalių karvę. Nors jie ne vargšai, bet karvę gavo, nes Virka dalyvauja įgyvendinant šį projektą.

Sūnus Edgaras (architektas) ūkyje padeda kiek gali. Duktė Kristina (psichologė) taip pat prisideda – tvarko dokumentus. Janis Paeglis irgi turi du vaikus – sūnūs gyvena Rygoje. Ūkyje dar dirba du samdiniai – vyras ir moteris. Vaistažoles parduoda Rygos parduotuvėms ir firmoms, gaminančioms arbatas.

Avių laiko apie 70. Jas „prižiūri“ senas arklys – kur šis eina, ten ir jos iš paskos, ir jokių problemų. Dėl visa ko avių banda aptverta elektriniu piemeniu. Apylinkių miškuose yra vilkų ir lūšių, bet kol kas jie žalos nepridarė. Nors Janis yra medžiotojas, bet savo žemėje be atskiro leidimo gali medžioti tik kiškius, lapes ir bebrus.

Pašarams gamina silosą ir šienainį rulonuose. Vienas kaimynas turi vokišką šienapjovę, o kitas – vyniotuvą. Patys pirko presą, todėl kooperuotis neišvengiama. Gaminant patiems, vieno ritinio savikaina – 45 Lt, o samdant kitus – 70 Lt ir dar 80 Lt už 1 ha nušienavimą. Karvės gauna po du ritinius per dieną žaliojo pašaro, o šieno – kiek nori. Šiemet paruošta 290 vienetų šienainio ir 700 vienetų šieno. Veršeliams dar perka grūdus ir duoda miltų. Praėjusią žiemą veršeliai į miltus nė nežiūrėjo – vadinasi jiems jų ir nereikėjo.

Gyvulių sveikata rūpinasi Gunita – ji baigusi veterinarijos felčerių mokyklą. Gydytojas atvažiuoja tik paimti kraujo ir tai retai, nes gyvuliai sveiki.

Daugiausia pinigų gauna iš ES: tiesioginės išmokos, parama už žindenes, ekologinį ūkį. Be ES paramos, sako, neišgyventų. Kai galvijų supirkimo kainos būna žemos, patys skerdžia gyvulius, o mėsą parduoda tiesiai žmonėms. Daržas užima apie 2 ha, iš jų pusė šiemet buvo užsodinta bulvėmis. Pernai pelnas išaugo, bet šiemet perpus sumažėjo – krizė palietė ir juos. Sako, krizės nejaučia tik tie, kurie nieko neturi ir nieko nedirba – jiems nėra krizės.

„ARK Nature“

„Žmonės gamtą turi saugoti savo širdyje“, – taip skelbia viena nauja Olandijos gamtos organizacija „ARK Nature“, savo pavadinimui panaudojusi žydų mitologinio herojaus Nojaus pastatyto laivo „Arka“ vardą. Anuomet į laivą buvo paimti ir taip nuo tvano išgelbėti po du kiekvienos rūšies gyvūnai. Dabar olandai elgiasi kitaip. Jie skatina žmones didinti gamtos galimybes išlikti, tuo būdu pagerinant ir žmogaus, ir gamtos gyvavimo kokybę. Jie teigia, kad sveika gamta yra būtina augalams ir gyvūnams, taip pat ekonomikai ir visų žmonių gerovei: žaluma, ištekliai ir laimė! Mineralų gavyba, vandens išteklių naudojimas, miestų plėtra ir sveikatos priežiūra sektųsi geriau, jei būtų vykdoma kartu su gamtosaugos projektais, mano jie. Milijonai žmonių gyvena ir dirba gamtoje ar greta jos ir puikiai suvokia gamtos ekonominę ir socialinę naudą. Visiems pasiekiamos gamtos palaikymas ir plėtra pagerins daugelio mūsų, ypač miestiečių, gyvenimo kokybę.

Tik labai stipriose ir dinamiškose gamtos teritorijose gali vykti nepriklausomi natūralūs procesai. O tai savo ruožtu lemia neaprėpiamą kraštovaizdžio įvairovę ir ją lydinčią augmenijos ir gyvūnijos gausą.

Ganiava

Stambieji žolėdžiai – neatsiejama Europos gamtos dalis. Didelė vietinės augmenijos ir gyvūnijos dalis egzistuoja šių žolėdžių dėka. Nors jų yra daug ir įvairių, tačiau tik aštuonios rūšys vaidina arba gali vaidinti svarbų vaidmenį, formuojant Vidurio Europos kraštovaizdį. Tai bebrai, briedžiai, elniai, arkliai, taurieji elniai, galvijai, stumbrai ir šernai. Kiekviena rūšis gamtoje turi savo vietą, bet jų naudojami plotai iš dalies sutampa. Kartais tai skatina konkurenciją, tačiau dažniausiai būna priešingai – viena rūšis sukuria kitai rūšiai būtinas sąlygas ir tuo palengvina jai maitinimosi galimybes. Pavyzdžiui, galvijai, besiganydami aukštesnėje žolėje, formuoja palankesnę pievą arkliams, kurie mėgsta trumpesnę, o pastarieji savo ruožtu pagerina ganiavą žąsims. Štai bebrai sukuria atviras, žolėmis turtingas juostas prie vandens, o neretai išdžiūstantys jų tvenkiniai tampa mėgiamomis kitų žolėdžių susibūrimo vietomis.

Štai todėl „ARK Nature“ pasišventė sugrąžinti šiuos gyvūnus į gamtinę aplinką ir jau apgyvendino pusiau laukinių ar sulaukėjusių arklių bandas daugelyje vietų. Kai kur perkeltos bebrų bendruomenės. Tam tikruose regionuose vyksta tauriųjų elnių ir briedžių sugrąžinimo galimybių tyrimas. Taip pat yra stebimas arklių ir galvijų, gyvenančių bandomis, atjaukinimo ir sulaukėjimo procesas. Be to, vykdomi eksperimentai su žolėdžiais, perkeliant juos į kitas, jiems neįprastas ganymosi sąlygas.

„Kultūrinė“ ūkininkų ganiava neatitinka gamtos poreikių. Juk daugelio tūkstančių augalų ir gyvūnų rūšių, priklausančių skirtingiems kraštovaizdžiams, įvairovė susiformavo vykstant natūraliai ganiavai. Deja, beveik visi natūraliai ganyti kraštovaizdžiai išnyko. Daugelis didžiųjų žolėdžių buvo išnaikinti, prijaukinti ar nustumti į tolimiausius Europos kampelius. Tuo būdu ekologinės natūralios ganiavos bendrijų balansas buvo suardytas. „ARK Nature“ uždavinys yra atstatyti šį balansą. O tai pasiekti galima tik atkuriant natūralią ganiavą, bet su sąlyga, kad:

  • kartu ganytųsi arklių ir galvijų bendruomeninės bandos;
  • gyvulių veislės būtų kuo artimesnės savo laukiniams protėviams ir gamtoje galėtų išgyventi be žmogaus pagalbos;
  • būtų mažas gyvulių tankumas, priklausantis nuo maitinimosi išteklių žiemą.

Remiantis negausia patirtimi, manoma, kad tokiomis sąlygomis vienam gyvuliui būtina mažiausiai 2 ha grynų pievų ploto, o mažiausias plotas, kuriame galima suformuoti sugebėsiančią visus metus savarankiškai prasimaitinti visavertę bendruomeninę bandą, yra 10 ha.

Didžiojoje Europos dalyje šimtmečius trukusi žemdirbystė ir miškininkystė sukūrė kraštovaizdį, kuriame tarytum du pasauliai egzistuoja dvi skirtingos sistemos – miškas ir pievos. Iškirtus mišką, jis nedelsiant yra atsodinamas ir žolei ten nebelieka vietos. Pievos yra taip intensyviai šienaujamos ir nuganomos, kad joks krūmelis ar medelis nebegali ten augti. Šiuose skirtinguose pasauliuose iš didžiųjų žolėdžių dažniausiai sutinkami tik naminiai galvijai pievose ir elniai bei šernai miškuose. Tik nedaugelis suvokia, kad pievos ir miškai su laisvai klajojančiais žolėdžiais pagal savo prigimtį priklauso vienas kitam ir netgi atsiranda vienas iš kito.

ARK natūralių bandų fondas

„ARK Nature“ įkūrė bandų fondą, kad neturintiems lėšų gamtinių sklypų puoselėtojams  suteiktų galimybę išlaikyti natūraliai ganomas savo pievas. Fondas gali duoti laikinai priežiūrai bandas su sąlyga, kad išliks genetinių mainų galimybė. „ARK Nature“ yra sudariusi bandų fondo sutartis su Belgijos, Latvijos ir Bulgarijos gamtosauginėmis organizacijomis.

Pasaulio gamtos fondo Latvijos skyriaus kvietimu 1999 m. „ARK Nature“ pradėjo vykdyti pirmuosius šalyje ganiavos projektus. Latvijai, kaip ir kitoms Rytų Europos šalims, tada labai trūko laukinių žolėdžių. Be to, po socializmo žlugimo buvo apleista daug smulkių ūkelių, kurie ėmė apaugti medžiais, krūmais ir žolėmis. Tuo tarpu Olandijoje jau buvo susiformavusi unikali galvijų ir arklių bandų, laisvai besibastančių beveik laukinėmis sąlygomis, populiacija. Šie pusiau laukiniai žolėdžiai gali puikiai jaustis Rytų Europos gamtoje ir yra pasiruošę atnaujinti ir tęsti savo tūkstantmečiais įprastą ekologinę funkciją.

2000 m. sausį „ARK Nature“ Latvijoje ėmė kryžminti vietinius Latvijos ruduosius galvijus su Škotijos hailendais ir Vengrijos stepių galvijais. Dabar bandoje jau yra 14 šių galvijų mišrūnų, kurie taip pat turi palikuonių. Jie sugebėjo išgyventi Latvijos gamtoje. 300C ir didesnis šaltis nepakenkė jiems ne tik dėl storos odos ir 10-15 cm ilgio plaukų, bet ir dėl dvigubo plaukų sluoksnio – apatinio izoliuojamojo ir ilgesnio viršutinio saugomojo. 2002 m. rugsėjį pirmieji aštuoni mišrūnai buvo paleisti laisvai gyventis į maždaug 40 ha aptvarą netoli Liepojos. Jie nepasitiki ir vengia žmonių, todėl pamatyti juos galima nebent iš toli.

2003 m. „ARK Nature“ šalyje pradėjo dar penkis projektus, kurie skirtingose vietose apima apie 700 ha žemės. Čia konikų veislės arklių ir mišrių veislių galvijų bandos apgyvendinamos neliestos gamtos plotuose laisvai gyventi. Bandos su savo jaunikliais greitai prisitaikė prie naujų sąlygų Latvijoje ir jaučiasi gerai. Galvijai lengviau negu arkliai išgyveno didelį žiemos šaltį. Nors jie nuolat susiduria su vilkais, bet kol kas dėl to dar nenukentėjo. Šie eksperimentai suteiks daug naujų žinių ir bus naudingi vykdant panašius projektus kitur Europoje.

Laukinės gamtos oazė

60 ha krūmynų, pievų ir miško atitverta pusiau laukiniams arkliams ir sulaukėjusioms karvėms G. Virkos ir J. Paeglio ūkyje. Juos 2003 m. šešerių metų laikotarpiui nemokamai paskolino Olandijos nevyriausybinė organizacija „ARK Nature“. Pasibaigus sutarties laikui, ūkininkai turės atiduoti olandams pusę išsiplėtusios bandos, t. t. ir gautuosius gyvulius.

Iš pradžių pusiau laukinių arklių buvo keturios kumelės ir vienas eržilas, dabar – 20. Pernai buvo daugiau, bet 16 galvijų iškeliavo pas kitus ūkininkus. Latvijoje pirmą kartą jie pasirodė tik prieš aštuonerius metus. Tai pilkos spalvos lenkiškos kilmės konikų (koniki) veislės sulaukėję arkliai. Išskirtinis jų bruožas – juoda juosta per visą nugarą. Rudenį šie arkliai meta karčius ir todėl nereikia jų pakirpti.

Apie 20 sulaukėjusių galvijų sudaro kitą bandą. Tai hailendų, šarolė, vengrų stepinių ir Latvijos rudųjų karvių mišrūnai ir bulius.

Pusiau laukiniai arkliai ir galvijai labai dera vieni su kitais. Juk nei karvės, nei arkliai neėda žolės toje vietoje, kur anksčiau patys išsituštino. Tačiau tai nekliudo ėsti kitos rūšies gyvūnų pridergtoje vietoje išaugusios žolės.

Pusiau laukinių galvijų bandą ūkininkai ketina mažinti – lėčiau auga, sunku juos sugaudyti, o, norint parduoti, tenka medžioti. Perspėjus supirkėjus, galvijai nušaunami ir išvežami. Latvijos įstatymai tai leidžia, jei esi ūkininkas ir kartu medžiotojas. Karvės eina prie žmogaus tik tada, kai joms ko nors reikia. Arklius sugauti nesudėtinga, priviliojus druska į specialų aptvarą. Todėl jų skaičiaus nemažins.

Šios dvi pusiau laukinių gyvūnų bandos ištisus metus ūkyje gyvena savarankiškai. Jų nereikia nei šerti, nei girdyti, nei suteikti pastogės. Jiems papildomai duodama tik druska, bet jei žiemą daug sniego, kartais tenka šerti ir tuos pusiau laukinius. Čia tokia apie 20 km ilgio zona, kur sniego būna pusantro karto daugiau, nei aplinkui įprasta. Kai sniego danga pasiekia 40 cm, gyvuliai nebesugeba atsikapstyti sniego, nes jis iškart užsiverčia. Paprastai žiemą jie dar graužia medžių žievę.

Pagal ES reikalavimus, 1 ha ganyklų negali būti daugiau nei 50 medžių. Kitus reikalaujama nupjauti.

– O ką žiemą ės mano gyvuliai, jei aš visus medžius vasarą išpjausiu? – klausia Janis. Jis žiemą medelius pjauna periodiškai, kad gyvuliai nuolat turėtų ką pagraužti. – Iki rugpjūčio privalu nušienauti pievas, bet ką mano gyvuliai ras atsikapstę sniegą? – vėl klausia šeimininkas. – Aš suprantu, bet taip negalima. ES už tai pinigų nemoka, – dažniausiai atsako tikrintojai.

***

– Mes ne tiek ekologinį ūkį ugdome, bet galvojame apie gamtą, apie sveikatą, – pasakoja G. Virka. – Negalima vien tik apie darbą galvoti, reikia skirti laiko ir artimiesiems. Minčių daug, bet visko neaprėpiame – teks mažinti apimtis.

– Kaip patekau čia? Paprastai. Anksčiau darbo reikalais dažnai važinėdavau pro šalį. O kartą pasakiau: kada nors aš čia gyvensiu. Nors tada gyvenome kitapus sienos Estijoje, kažkas nenumaldomai traukė mane į šią vietą prie Laicenės ežero. Mama prieštaravo, bet aš vis tiek nusipirkau šią sodybą. Vėliau mama prisipažino, kad tai mano tėvo namai. Tik vėliau supratau, kad taip ir turėjo atsitikti.

– Kaip ir kada aš ilsiuosi? Ogi tada, kai bendrauju su svečiais, aptarnauju juos pirtyje. Tai ir darbas, ir poilsis drauge. Sėdėti draugijose, prie televizoriaus man nepriimtina. Neturime namie ir kompiuterio…

– Jeigu aplink gamta ir yra darbas, tai ko gi daugiau reikia? – atsisveikinant retoriškai klausia Gunita Virka.

Laicene_miskingas_ir_ezeringas_krastas

Laicenė – miškuotas ežeringas kraštas

Laicenes_ezeras

Laicenės ežeras

Pusiau_laukiniai_arkliai

Pusiau laukiniai arkliai

Pusiau_laukiniai_arkliai_ir_sulaukeje_galvijai_sutaria_gerai

Puslaukiniai arkliai ir sulaukėję galvijai sutaria gerai

Gunita_virka_ir_janis_paeglis

Gunita Virka ir Janis Paeglis

Valstybinis margupio draustinis
Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas
SATI-it atvirojo kodo sprendimai
Gyvenu zaliai logotipas
Visits.lt - Sužinok daugiau apie savo svetainės lankytojus